2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

be pavadinimo

Vasarai besibaigiant mane visada užplūsta keista nuotaika, visada norisi pradėti, arba tęsti kažką įdomaus, klausytis tokios pat muzikos, kurios klausiausi rudenį prieš penkis metus. Tą ir darau, darau daugiau to, kas daro mane laimingesnę. Tęsiu keletą metų mėtomą blogą. Šiemet nekvailioju ir nekuriu nieko naujo, kas po poros įrašų pasimes, užsimirš, atsibos... Panaudosiu šitą platformą karts nuo karto, net nesitikiu iš savęs, kad tapsiu reguleria rašytoja, susitarkim, kad susitiksim čia, kai galėsim.

Man ruduo šiemet reiškia jau paskutinių universiteto metų pradžią. Labai laukiu ir esu be proto išsigandusi dėl to. Smagu bus, kad pagaliau visą tai baigsis, vienas, gan didelis, etapas baigsis, pradėsiu kažką naujo. Planų turiu, apie juos tyliu. Tačiau, kad jį pabaigti reikės daug pastangų ir, jau dabar matau, bemiegių naktų.

Dabar sėdžiu šiltai, vis dar savo pižamoje, klausau muzikos iš savo rudens repertuarų, vakar prieš miegą susidėjau kelias, kurias pavyko greičiausiai rasti. Kol kas mintys gana lengvos, ką nuveikti laisvadienį, ką pažiūrėti, ką paskaityti, mėgaujuosi, kol dar turiu tam laiko.

Trumpas raštelėjimas, maždaug, leidžiu suprasti, kad, nors trumpam, grįžtu čia. Pasiilgau saldžios galimybės kartais išsilieti kažkam ir niekam. Palieku jus su savo rudens grojaraščiu:
autumn'14

Geros dienos, geros likusios vasaros, o aš jau einu ieškotis savo megzinio, nes Anglijoje jau sweater weather.