2013 m. gegužės 12 d., sekmadienis

Permainos

Šiandien aš su naujienomis iš serijos "ne į temą", tačiau jas pranešti reikėtų, vis dėl to.
Pirmiausia, planuoju keisti blogo pavadinimą, į kažką labiau filmiško, tačiau nežinau nei kada tai bus, nei koks bus tas kitas pavadinimas, bet žinau, kad pokyčiai bus.
Antra, greičiausiai įrašų skaičius per artimiausius tris-keturis mėnesius ypatingai kris. Niekam ne paslaptis, kad ateina vasara, tad, visai nesinori sėdėti prie kompiuterio. Nors, kartas nuo karto raštelsiu apie kokį filmą, nes filmai man žiema-vasara žiūrisi vienodai.
Taip pat, planuose yra kažkur, tikrai nepamenu kur, minėtas noras pažiūrėti visus Akademijos apdovanojimo už geriausią filmą laureatus, chronologiškai. Tai greičiausiai bus pradėta nuo rugsėjo, kadangi moksluose nusimato ilgiiiii ir nuobodūs (arba ne) metai su europietišku kinu, todėl šitaip truputį pasiholivudinsiu. Žinoma, kas labiau aukština Ameriką ir amerikiečius, nei Akademija? (asmeninė nuomonė)

Dabar reikia pasiruošti kitai savaitei, kuri daugumai mano žiūrimų serialų bus paskutinė šį sezoną (kai kuriems paskutinė apskritai).
Geros ateinančios savaitės!

2013 m. gegužės 9 d., ketvirtadienis

Derek Cianfrance

Logiškiausia buvo pavadinti įrašą šio režisieriaus vardu, nes kalbėsiu apie du naujausius jo filmus. Prieš porą metų (gal jau reikėtų sakyti prieš trejetą) išleistą ir iš kritikų gerų atsiliepimų susilaukusį Blue Valentine (nepykit, bet versti pavadinimo į obuolys.lt parašytą 'Mėlynasis valentintadienis' man tiesiog nesinori..), bei naują ką tik kino teatruose praūžusį (veikiau, gana tyliai praėjusį) Niujorko šešėlyje.

Blue Valentine (2010)
Vaidina: Ryan Gosling, Michelle Williams.
Filme nagrinėjamas vedybinis gyvenimas, pasirinktas laikas - penkios minutės iki skyrybų. Pora: Cindy (Michelle Williams) - seselė, kopianti karjeros laiptais ir atsakinga mama; Dean (Ryan Gosling) - savamokslis dažytojas, kuris džiaugiasi savo darbu, nes gali gerti alų aštuntą valandą ryto. Iš pat pradžių pasirodo truputį keista ir nelogiška, kad šie du visiškai skirtingi žmonės kartu, ir tada prasideda filmo kelionės į praeitį, kuriose pasakojama jų susipažinimo istorija.
Derek Cianfrance jau ne vienas kritikas jį yra pavadinęs naujuoju Terrence Mallick, kuris per keturiasdešimt metų trunkančią karjerą kol kas tėra suskūręs šešis filmus, ir yra laikomas vienu tų, kurie kuria sielos filmus. Aš dar nedrįsčiau jų lyginti, nors panašumų galima ir atrasti. Blue Valentine, kaip jau minėjau, istorija apie vedybinį gyvenimą. Tačiau toks pasakymas apibūdintų tik ledklanio viršūnę. Lyg dėlionė išmėtytos filmo dalys tarp dabarties ir praeities paaiškina beveik viską. Visų flashback momentų metu rodoma kone atvirkštinė dabartinei situacija. Dean dirbantis, kad ir nelabai gerą darbą, tačiau stengiasi kabintis į gyvenimą, kai sutinka ją - Cindy, tuo metu medicinos studentę, kuri yra tikra bėda. Sutikęs senelių namuose Dean negali išmesti jos iš galvos ir atranda būda kaip vėl ją sutikti. Man labai ypatinga pasirodė scena per pirmą judviejų 'pasimatymą', kuomet Dean grodamas ukulele ir gana prastai pamėgdžiodamas Elvis Presley dainavo "You always hurt the ones you love", o Cindy pagal šią dainą šoko. Jie pradeda susitikinėti ir po kurio laiko Cindy sužino, kad ji laukiasi, tik ji nežino ar vaikas Dean'o. Nusprendusi pasidaryti abortą, paskutinę minutę apsigalvoja. Važiuojant namo, autobuse, Dean jai sako "let's do this, let's be a family." Taigi iš šių epizodų atrodo, kad jis išgelbėjo ją. Dabartyje viskas klostosi atvirkščiai. Nors Dean vis dar rūpinasi Cindy ir judviejų (?) dukra, kartoja jai, kad ją myli, jos jausmai vis labiau vėsta. Viename iš epizodų, jie nuvažiuoja į viešbutį, kur apsistoja prastai futuristine tematika dekoruotame kambaryje. Viskas mėlyna. Jie geria ir šnekasi, arba pykstasi, arba mylisi. Rytą Cindy tiesiog iškeliauja, palikusi vyrą. Jis atvyksta pas ją į darbą ir iškelia sceną, Cindy atleidžiama iš darbo ir paprašo skyrybų.
Michelle Williams (už šį vaidmenį nominuota Oskarui) ir Ryan Gosling (asmeniškai man, čia geriausias jo pasirodymas iš visų matytų) idealiai tiko šiems vaidmenims. Ruošdamiesi filmui aktoriai mėnesį kartu gyveno name, kuris filme buvo jų. Iš dalies, tokie filmai yra gana priklausomi nuo aktorių ir to, kaip jie išpildo vaidmenį. Kitas dalykas, kurį vertėtų paminėti yra scenarijus ir ypatingai, lyg ir, tokiam mėlynam filmui netinkantys dialogai, pavyzdžiui:
Cindy: He asked me how I was..
Dean: And you TOLD him?
Filmą buvau pradėjusi žiūrėti prieš porą metų, tačiau taip ir nebaigiau. Ir gerai, nes tuomet, veikiausiai, būčiau jo visai nesupratusi. Ne tik atskirus išmėtytus epizodus čia reikia dėlioti į vieną, tačiau ir visus pagrindinių veikėjų poelgius ir sakinius. Filmas nėra lengvas, jo tikrai niekas neturėtų rinktis smagiam vakarui su draugais, ir tai rašau jau negalvodama apie visas gana atviras scenas. Tačiau, nebijant realybės, pažiūrėti patariu.
Vertinimas 8/10

The Place Beyond The Pines/Niujorko šešėlyje (2012)
Vaidina: Ryan Gosling, Eva Mendes, Bradley Cooper, Ray Liotta.

Manau, beveik visi žino tą jausmą, kai kažko labai labai ilgai lauki ir kai pagaliau sulauki, tikiesi, jog bus būtent taip, kaip įsivaizdavai. Taip man buvo su šituo filmu, laukiau jo dar nuo pernai metų. Ir pradėjus žiūrėti, galvojau tik vieną - kad tik nenuviltų. Ir nenuvylė. Nors ir neperžengė lūkesčių ribos.
Jau Blue Valentine matyti motyvai man šmėkšteli ir čia, filmas taip pat gražiai nufilmuotas, tik istorija ne tokia graži. Čia viskas aiškiai padalinta į tris dalis. Pirmoje pasakojama apie Luke (Ryan Gosling) - triukus su keliaujančia trupe atliekantį motociklininką, kuris pernelyg negalvoja apie nieką, kol grįžta į vietą, kur prieš metus buvo sutikęs Rominą (Eva Mendes) ir sužino, kad ji augina judviejų vaiką. Jis pasilieka, nusprendęs padėti jai augintį sūnų. Luke priglaudžia Robin (Ben Mendelsohn), vieno pokalbio metu jis pasiūlo Luke plėšti bankus, Luke sutinka. Paskutinio apiplėšimo metu nepasiseka viskas ir Luke istorija baigiasi tragiškai.
Antra istorija policininko Avery (Bradley Cooper), jis dabar laikomas didvyriu. Tačiau jam nebeleidžiama toliau dirbti patruliu, jis perkeliamas į biurą. Ne visiškai savo noru tapęs korumpuotu žmogumi Avery, kiek per vėlai nusprendęs pasielgti tesingai, supranta, kad visas komisariatas, kuriame dirba yra korumpuotas. Trečia istorija yra Luke ir Avery vaikų susitikimas po penkiolikos metų. Ir apie tai visiškai nesinori nieko rašyti, nes filmas yra labai naujas, nesinori išduoti didžiausių jo paslapčių (:))
Trumpai apie šį filmą nelabai išeitų kalbėti. Jame yra tiek visko daug, kad net nelabai žinočiau nuo ko ir pradėti. Filme buvo kelios vietos, kurios asmeniškai mane privertė jaustis nejaukiai, ir čia visos pagyros nukeliauja aktoriams, nes šis filmas emocionalumu nelabai nublanksta prieš "Optimisto istoriją". Ryan Gosling pasirodymas buvo puikus, gero žmogaus virsmas blogu pavaizduotas idealiai. Luke man pasižymėjo kaip toks, kuris per vieną minutę gali pasikeisti nuo rūpestingo tėvo iki šaltakraujo skriaudėjo. Bradley Cooper vaidmuo suteikė jam galimybę atlikti tokio paties lygio filmą, kaip ir jau minėtoje "Optimisto istorijoje", jei ne dar geresnį. Taip pat vertėtų išskirti Eva Mendes ir vieną jo sceną, tačiau daugiau nieko, žinoma, Ray Liotta, sugebėjo kelti baimę net ir per ekraną. Taip pat pagyros nukeliautų ir jauniesiems aktoriams, vaidinusiems Luke ir Avery sūnus - Dane DeHaan ir Emory Cohen.
Pagrindinė tema, jungianti visas tris filmo dalis, tikriausiai, tėvo ir sūnaus santykiai. Atskirose dalyse nagrinėjamos teisingumo, atsakomybės temos. Šis filmas labiau patvirtina Derek Cianfrance panašumą į Terrence Mallick, dabar jau ir aš imu juos lyginti. Tačiau nenuginčijama yra tai, kad Derek atrado savitą stilių ir, regis, savo aktorius, tas pats Ryan Gosling, jo filme pasirodantis jau antrą kartą, yra pasakęs, kad atrado savo režisierius (kalba apie Derek Cianfrance ir Nicolas Winding Refn) ir jie dar tik pradeda. Lauksim naujų bendrų kūrinių, o aš lauksiu Derek Cianfrance kūrinių, su ar be Ryan'u.
Vertinimas 8/10


2013 m. gegužės 5 d., sekmadienis

05.05

Tiesiog aplankė jausmas, kad reikia parašyti kažką bloge. Nesenai žiūrėjau porą filmų, kurie kaip ir nenusipelno turėti po atskirą įrašą, bet kartu - kodėl gi ne. Taigi aptarsiu labai trumpai pirmus, ir kol kas vienintelius, šį mėnesį matytus filmus.

Safe Haven / Saugus prieglobstis (2013) Lasse Hallström
Filmą pažiūrėti pastūmėjo pažįstami, tiksliau pažįstamos (duh), sakydamos, kad nors tai ir yra romantinė drama, joje yra šis tas išskirtinio. Mano verdiktas - nė velnio. Siužetas toks nuspėjamas, kad man net nesinori jo pasakoti, jei nuspręsite pažiūrėti, daugiau ar mažiau viską nuspėsite jau po pirmų dešimties minučių. Nieko kito, apart nusistovėjusių, banalių romantinių dramų bruožų, čia neradau. Pagrindiniai aktoriai parinkti, žinoma, Holivudo gražuoliukai - Josh Duhamel ir Julianne Hough, kuriems gerai atrodyti, regis, svarbiau nei gerai pasirodyti. Vidutiniška vaidyba vidutiniškame filme, vertinimas visai nestebins. Nors ir Nicolas Sparks kūryba, bet visgi, šiam dar labai labai toli iki mėgstamiausio mano Sparks kūrinio - The Notebook (staigmena!) ir vienintelis dalykas, kuris bent kiek išsiskiria iš bendro konteksto yra Cobie Smulders (Kaip aš susipažinau su jūsų mama) personažas.
Vertinimas 5/10
imdb.com | trailer


The Words / Žodžiai (2012) Brian Klugman, Lee Sternthal
Kiek linksmesne gaida galima pagalbėti apie šį Klugman'o ir Sternthal'o režisūrinį debiutą. The Words - tai vadinamasis layered filmas, kažkaip žodis sluoksniuotas man nelabai gražiai atrodo kalbant apie filmus. Filmas prasideda nuo to, kad rašytojas Clay Hammond (Dennis Quaid) atsistoja prieš publiką skaityti savo knygos pavadinimu The Words. Tuo metu filmo veiksmas nukeliamas į knygą, kurioje kitas rašytojas Rory Jensen (Bradley Cooper) vargsta niekaip neatrasdamas savo balso, savo žodžio. Povestuvinės kelionės metu iš žmonos (Zoe Saldana) dovanų gautame lagamine rasta istorija pakeičia jo gyvenimą. Perskaityti žodžiai niekaip neiškrenta iš galvos, jis juos perrašo, lyg siekdamas patirti tai, ką patyrė autorius. Knygą atranda žmona ir pastūmėja vyrą perduoti tai spaustuvės, kurioje Rory dirba, redaktoriui. Kai Rory jau būna beveik pamiršęs visą tai, jį pasikviečia į kabinetą ir pasako, kad jo knygą nori spausdinti. Vėliau seka visuotinis pripažinimas, pinigai, šlovė, apdovanojimai. Regis, viskas atsistoja į savo vėžes, tačiau Rory sutinka tikrąjį knygos autorių, filme vadinamą tiesiog Old Man (Jeremy Irons) ir filmas nukeliamas į pokario Prancūziją, kur Young Man (Ben Barnes) išgyvena savo istoriją. Mane labiausiai ir sužavėjo ta Prancūzijos istorija. Tai buvo geriausias filmo sluoksnis. Filmas yra tiesiog meniškai gražus, pilnas gražių žodžių, truputėlio painiavos. Pabaigos nelabai supratau, bet gal net ir nesistengiau labai suprasti, tačiau man labai patiko Senio pasakyti žodžiai Rory, kai jis paklausė kodėl Senis pasisakė esantis rašytojas, jei jis nenori, kad Rory apie tai praneštų visiems, kad jis tiesiog nesupranta, ką jam dabar reikia daryti. Seni atsakė "You take those words, you take the pain.".Vienaip ar kitaip, nedrįsčiau atkalbėti, jei nuspręstumėte pažiūrėti šį filmą. Juolab, kad čia, bent jau man, nematytu būdu pasakojama trijų žmonių, išgyvenančių praktiškai tą patį, tik skirtingu metu, gyvenimo istorija. Tam tikru momentu, man net kilo mintis, kad bent jau du iš jų yra vienas ir tas pats žmogus. Nepatariu žiūrėti Bradley Cooper'io Hangover fanams, nes čia Cooper'is kartais netgi pernelyg dramatiškas, tačiau vertėtų pradėti pratintis peržvelgus būsimų jo filmų sąrašą.
Vertinimas 6/10
imdb.comtrailer


Geros ateinančios savaitės, tikiuosi, oras pas jus toks pat geras, kaip ir pas mane:)  

2013 m. gegužės 1 d., trečiadienis

Balandžio mėnesio filmas

Sunku jau patikėti, kad paskutinis pavasario mėnuo jau čia. Asmeniškai man, beliko išlaikyti poros valandų filosofijos testą (pasak dėstytojo, neišlaikyti jį sugebėtų nebent tie, kurie neatsakytų į kurį nors klausimą visiškai), kuriam būsiu visiškai pasiruošusi, kai pažiūrėsiu vieną filmą, ir galėsiu džiaugtis labai ilgomis atostogomis. Šiandien pas mane nežmoniškai karšta, ta prasme, net žaliuzės užtrauktos aklinai, kad saulės spinduliai nepatektų į kambarį, o dar turiu pridėti, kad šildymas pajungtas pilnu pajėgumu, tikriausiai, siekia mus barake iškepti.
Šiaip ar taip, nustosiu čia paistyti nesąmones ir parašysiu tai, dėl ko mes čia ir susirinkome. Mėnesio filmas. Balandžio mėnesį žiūrėjau labai mažai filmų, tad rinktis tikrai nėra sunku. Vakarykščiame įraše jau minėjau, tad jokia nebe paslaptis, kad balandžio mėnesio filmu išsirinkau Ties jausmų riba. Ilgai aiškinti kodėl net nematau prasmės.
Kimbu į darbus, jei karštis nepaveiks smegenų, o jums geros likusios savaitės!