2013 m. kovo 8 d., penktadienis

No, please don't kill me, Mr. Ghostface, I wanna be in the sequel!

Manau jau iš pavadinimo visai aišku apie ką rašysiu:)
Šiandien per Holivudo paskaitą žiūrėjom Scream (1996 Wes Craven), turiu prisipažinti, kad mačiau jį pirmą kartą, nors ketvirtos dalies ėjau žiūrėti į kino teatrą. Šiaip jau nemėgstu siaubo filmų visiškai, tačiau šitą galėčiau pavadinti siaubo komedija, todėl man visai patiko. Aš netgi nusprendžiau paskutinį savo rašto darbą universitetui rašyti apie teen slasher filmus, žinoma, ši tema buvo pasiūlyta turint omeny Klyksmą. Taigi grįžusi namo pasidariau mažytį šių filmų maratoną, tiesa, dabar esu pristabdžiusi trečią dalį, trumpam.

Septyniasdešimtaisiais, po tokių filmų kaip Texas Chainsaw Massacre ir Halloween prasidėjo naujas kino žanras, dabar vadinamas teen slasher. Tokio tipo filmai buvo kuriami specialiai paauglių auditorijai ir per labai trumpą laiką beprotiškai išpopuliarėjo. Pagrindiniai teen slasher bruožai: peiliu ginkluotas žudikas, dažniausiai besivejantis patrauklią gražuolę (kuri neretai būna menkai prisidengusi), pagrindiniai veikėjai - grupelė draugų, dažniausiai paauglių. Filmuose tėvai ir suagusieji dažniausiai vaizduojami kaip bejėgiai nieko nematantys ir negalintys padėti asmenys. Taip pat, visi filmai turi bent po kelis tęsinius. Po jų sekė Friday the 13th ir visa serija The Nightmare on Elm Street. Šių filmų populiarumą patvirtina ir pajamos, pavyzdžiui, sukurti filmui Halloween reikėjo 325000 dolerių, o jis uždirbo per 47 milijonus dolerių. Aštuoniasdešimtaisiais pradėti kurti daugelio filmų tęsiniai vis dar buvo tokie pat populiarūs, o kai kurie net populiaresni už pirmuosius.Tačiau aštuntoje dešimtmečio antroje pusėje šių filmų populiarumas emė kristi, imta kalbėti apie tai, kaip kūrėjai išsisėmė ir tokie filmai nieko nebestebina ir yra pernelyg nuspėjami (nors kai kurie kritikai kalbėjo, kad būtent tai, kad žiūrovas lengvai gali nuspėti pagrindinius siužeto posūkius ir buvo tas faktorius, kuris labiausiai traukė jaunąją auditoriją), kol devintojo dešimtmečio pradžioje jau buvo sukurtos paskutinės skerdynių filmų dalys ir paauglių filmų era buvo uždaryta. Dauguma devintojo dešimtmečių frančizių yra laikomos skirtomis vyresniai auditorijai.
1996-ųjų gruodį išleistas Scream vėl atgaivino paauglių žanrą. Filmas buvo absoliuti sėkmė ne tik bilietų kasų duomenimis, tačiau ir kritikų akimis. Filmą parašė Kevin Williamson (dabar mums pažįstamas kaip The Vampire Diaries ir The Following kūrėjas), o režisavo visiems tada jau puikiai žinomas "etatinis" siaubo filmų režisierius Wes Craven. Filme labai dažnai minimi kiti siaubo filmai, aktoriai ir personažai. Šio filmo tikslas buvo naujai pateikti visiems iki gyvo kaulo pažįstamus stereotipinius paaugliškų siaubo filmų bruožus ir, regis, kūrėjams pavyko tai įgyvendinti. Taip pat, įnešta keletas naujų, tarkim, pagrindinė visada išgyvenanti mergina, taip pat netikėtas žudikas, kuris ilgą laiką slėpėsi po šeimos nario, draugo ar net vaikino kauke. Kitoks paaugliškas siaubo filmas nevengė pateikti ir pašiepti iki tol gyvavusių pirmtakų sukurtų konvencijų - pirmoje dalyje Sidney (akt. Neve Campbell) kalbėdama telefonu apie siaubo filmus pasako, kad pagrindinė mergina visada yra "kvaiša lipanti laiptais į viršų tada, kai turėtų bėgti lauk pro duris" ir vos už kelių sekundžių pati padaro tai, ką nesenai išvadino kvailu poelgiu - bėgdama nuo žudiko ji lipa laiptais aukštyn. Filme sudaromas įspūdis, kad paaugliai tiek smarkiai persunkti visų siaubo filmų, kad susidūrimas su žudiku jiems yra tarsi pramoga, kad ir ši Tatum (akt. Rose McGowan) pasakyta frazė, kurią panaudojau įrašo antraštei. Antrojoje trilogijos dalyje (tęsinyje) yra scena, kurioje rodomi kino studentai, diskutuojantys apie tai, kad filmų tęsiniai dažniausiai būna visiškas šlamštas. Ironiška ir taiklu. Taip pat, bandydami išsiaiškinti kas yra naujasis skerdikas veikėjai pasitelkia į pagalbą pagrindinius tęsinių bruožus. Visa tai, ką paminėjau plius keletas tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pridėtų juokelių (Stu: I think I'm dying here, man! ; Stu: My mom and dad are going to be so mad at me!) garantavo trilogijai ne tik sėkmę, bet ir kelionę į "Klasika" pažymėtų filmų lentynas.
Po fenomenalios filmo sėkmės atlikti tyrimai parodė, kad net 92% apklaustų paauglių filmo žiūrėjimą laiko geriausiu laisvalaiko užsiėmimu, o 68% jų kine buvo apsilankę per pastarąją savaitę, tokio pat tyrimo atlikto 1993-aisiai metais rezultatai rodė, kad tokių buvo vos 55%, taigi Scream vėl sužadino paauglių susidomėjimą kinu. Prieš porą metų pasirodė ketvirta Klyksmo dalis ir filmas įėjo į istoriją kaip vienintelis filmas, kuris sugebėjo išlaikyti visus pagrindinius aktorius visuose tęsiniuose (Neve Campbell, David Arquette ir Courteney Cox), be to, filmą režisavo tas pats Wes Craven, kuris sužinojęs apie ketvirtą dalį sakė, kad nesiims režisuoti jos, nebent scenarijus bus toks pat geras, kaip pirmojo. Mano nuomone, ketvirtas filmas buvo sukurtas tam, kad neliktų nuskriausti nauji siaubo filmai (My Bloody Valentine, Final Destination) ir tam, kad vėl truputį pakoreguotų siaubukų siužetus. Vienaip ar kitaip, aš manau, kad nors ir jau ketvirta dalis, tačiau vis dar verta dėmesio. Taip pat internete klaidžioja truputėlis gandų ir apie penktąją dalį.

Keliauju pabaigt trečios dalies ir jau esu nusitaikiusi į dar kelis naujesnių laikų teen slasher filmus. Gero savaitgalio!


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą