2013 m. kovo 22 d., penktadienis

Cloverfield | Projektas Monstras (2008)

Oficialiai baigėsi mano pirmi metai universitete ir paskutinės paskaitos metu gavau progą pamatyti tokį filmą, kurio savo noru niekada nebūčiau pažiūrėjusi, ir tai tik dar kartą man įrodė, kad negalima nurašyti kažko, kas yra "ne tavo skonio".

Ekrane pasirodo žodžiai nurodantys veiksmo vietą, kurį laiką ekrane matomas tik tiksintis laikrodis. Dokumentas, kurį dabar matote yra Jungtinių Amerikos Valstijų privati nuosavybė. Įsijungia kamera, rodomas laikas 6:42 ryto, balandžio 27 diena. Ranka nestabiliai laikoma kamera keliauja prie lango ir atveria vaizdą į centrinį Niujorko parką, pristatomi du veikėjai ir nutrūkus pirmai scenai esame nukeliami į vakarėlį, kur mus supažindina su kitais veikėjais, ta pati nestabili kamera. Po gero pusvalandžio kažkas nutinka, visi išbėga į lauką ir gatve praskrieja Laisvės statulos galva. Po kurio laiko ekrane galima įžiūrėti, pro dūmus, tarp Niujorko dangoraižių, kažką besislepiantį.
Taip prasideda vienas įdomiausių mano matytų filmų. Prodiuseris - J.J. Abrams, manau, tai jau daug ką pasako, priešingai nei režisierius Matt Reeves, kuris nei iki šio, nei po šio filmo nepristatė kažko labai įsimintino (galbūt tai buvo vienas iš išankstinio nurašymo faktorių). Labai puikiai suplanuota reklama, kuomet pirmasis filmo traileris, kuriame buvo matoma ranka laikoma kamera užfiksuotas sprogimas Niujorke ir skriejanti Laisvės statulos galva, jokių pavadinimų, jokių užrašų, buvo parodytas prieš Transformers. Visi pagrindiniai filmo veikėjai turėjo sukurtas myspace (filmas pasirodė 2008, facebook dar nebuvo toks populiarus) paskyras ir paskutinį kartą jose lankėsi filmo premjeros dieną. Dviejų pagrindinių veikėjų vlogai buvo talpinami vienoje svetainėje, kur buvo nagrinėjami jų santykiai. Filmas buvo filmuojamas, prisidengiant kitais pavadinimais, aktoriai neturėjo teisės perskaityti filmo scenarijaus, kol nepasirašė sutarties. O aktoriais buvo atrinkti išskirtinai neikur iki tol nepasižymėję, kad mes galėtume patikėti, kad tai realūs žmonės. Taigi, iš esmės, tai buvo labai panašu į dokumentinį filmą. Negalima pamiršti ir tų scenų, kuriose tiesiog filmuojamas televizorius, kuriame žinių vedėja praneša apie nelaimę.
Tai nebuvo panašu į jokį mano iki šiol matytą monstrų tematikos filmą. Vien tas faktas, kad visas filmas be išimties buvo užfiksuotas taip vadinama hand-held kamera, asmeniškai man, padarė labai daug įtakos. Viena iš mėgstamiausių mano frazių, kalbant apie man labai patikusius filmus, visada būna tokia, kad "nesinori nei sumirksėti, nes bijai praleisti kažką svarbaus", bet manau, kad šis filmas yra pirmasis, kurį žiūrint išties baisu užsimerkti ilgesniam laikui. Labai nestabili, pastoviai judanti, kartais besivartanti, kamera, labai greitas montažas, iš niekur kartais įsiterpiantys trumpi filmukai iš praeties, veiksmas, efektai, pabaisa. Viskas veda nuo vieno klausimo prie kito. Prieišingai nei kituose mosntrų filmuose, čia nebuvo paaiškinta nei iš kur, kaip ir kada Niujorko gatvėje atsirado monstras, nei tai, ar pavyko jį nugalėti.
Cloverfield atrodo tarsi trumpa ištrauka iš niekuo neišsiskiriančių niujorkiečių, kurie tenorėjo surengti atsisveikinimo vakarėlį draugui ir nufilmuoti jam savo palinkėjimus, gyvenimo. Kamera viso filmo metu atrodo lyg vis atsidurianti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, nors daug svarbių momentų ir pasilieka už kadro. Jei toms 85 minutėms (taip, filmas toks trumpas) apsimestumėmė, kad nežinome nieko, kas dedasi pasaulyje galėtume leisti sau patikėti, kad matome tikrą dokumentiką, pateiktą iš po katastrofos atrastos kameros.
Filmas baigiasi kovo 23 dieną, 6:42 ryto. Po paskutinio kadro įtarptas dar vienas vaizdelis iš praeities. Pora Ferio rate ir paskutiniai ištarti vyro žodžiai "I had a good day".

Trumpai:
Kadangi filmas buvo trumpas, tai dar truputėlį jį ir aptarėme. Metus pradėjome su S. Spielbergo kūriniu Jaws ir užbaigėme Cloverfield ne be priežasties. Ryklys ir pabaisa simbolizuoja Amerikos priešus. Monstras Cloverfield, asocijuojamas su rugsėjo 11-osios įvykiais, Amerika vėl turi gintis nuo kitataučių (šiuo atvėju, tikriausiai, priešu iš kitos planetos), turi įrodyti savo stiprybę ir galybę (kas nelabai sekasi), vėl kautis dėl laisvės (simbolinis Laisvės statulos galvos nukirtimas) ir ramybės. Iš tikrųjų tokias katastrofas jau esame matę daug kur, netgi dar prieš rugsėjo 11, tokiuose filmuose kaip Armagedonas ar Nepriklausomybės Diena, tačiau tikrai niekur jos nebuvo parodytos taip realistiškai.

Vertinimas 9/10, ir dešimt neduodu tiktai dėl vieno epizodo filme, kuris man pasirodė labai nelogiškas. Vienas vienintelis toks buvo, bet buvo.

Gero savaitgalio!!

2013 m. kovo 19 d., antradienis

Bates Motel | episode 1

Ką tik baigiau žiūrėti naujo serialo Bates Motel pirmąją seriją. Serialas remiasi 1960-ųjų A. Hičkoko šedevro Psycho idėja, nors išties, radau tik vieną panašumą - tai veikėjų vardai. Nuo tos minutės, kai aptikau, kad bus kuriamas serialas, kuris lyg ir turėtų pasakoti apie Norman Bates istoriją iki tampant psichiniu ligoniu ir žudiku, nusprendžiau, kad pabandysiu pažiūrėti bent pirmą seriją, daugiausia iš smalsumo, su klausimu - kaip dar galima sugadinti Psycho vardą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Norman (akt. Freddie Highmore) randa savo tėvą negyvą rūsyje ir mama (akt. Vera Farmiga), siekdama atversti naują gyvenimo lapą išvažiuoja su juo gyventi į naują vietą. Žinoma, ta vieta yra legendinis Psycho namas. Jau nuo pat pradžių tampa aišku, kad Norma Bates yra viena iš tų motinų, kurios niekada nepaleis savo mažojo vaikelio, ji juo rūpinasi netgi kiek perdėtai. Man pasirodė gana didelę reikšmę turintis tas dalykas, kad Normanas į mamą visada kreipiasi pilnu kreipiniu mother, nors dauguma kreiptųsi tiesiog mom, ar mum, ir, manau, teisinga būtų sakyti, kad tai ne vien pagarbos ženklas.
Maždaug pusę serijos bandžiau suvokti ir įžvelgti nors menkus Psycho bruožus, tačiau serialas atrodė panašus į paprastą paauglių dramą, kur pagrindinės problemos yra patinkantys vaikinai/merginos, patekimas į sporto komandą ir panašiai, tačiau antroji pusė leido suprasti kodėl serialui užkabintos siaubo ir trilerio etiketės. Gana netikėtas Normos proveržis, kraujo balos ir kūnas paslėptas vonioje, plius, ideali Veros Farmigos vaidyba, pakylėjo šitą serialą truputėlį į aukštesnį lygį mano akyse.
Netrūko ir labai banaliu bei ganėtinai nuobodžių dialogų, kaip pirmai serijai, manau, kad reikėjo pasistengti labiau, visgi Pilot epizodas labai dažnai nulemia tolimesnę serialo sėkmę.
Sekančią seriją žiūrėsiu, nes įdomu paprasčiausiai kaip bus vystoma istorija. Ar tai bus serijos ar serialas, ar kiekvienoje iš jų bus nužudytas žmogus, kokia tvarka vyks pasakojimas. Iš pirmos serijos to pasakyti nelabai išeina.
Dar turiu paminėti, kad buvo pakankamai įdomu pamatyti kaip šešiasdešimtaisiais sukurtos istorijos prieišstorė atrodo šiais laikais.

Vertinimas 6/10

2013 m. kovo 18 d., pirmadienis

Role Models | Vyriškas auklėjimas (2008)



Istorija pasakoja apie du vyrus, kurie dėl netinkamo elgesio gauna šimtą penkiasdešimt valandų viešojo socialinio darbo organizacijoje Sturdy Wings, kur turės leisti laiką su vaikais. Wheeler (akt. Sean Williams Scott) gauna jaunojo padaužos Ronnie (akt. Bobb'e J. Thompson) priežiūrą, o Danny (akt. Paul Rudd) įpareigotas rūpintis šiek tiek vyresnio amžiaus vaikinuku, kuris gyvena visiškai atitrūkęs nuo realybės - Augie (akt. Christopher Mintz-Plasse).

Filmą rinkausi pirmiausia dėl aktorių. Pastaruoju metu komedijų žanre man labai imponuoja Paul Rudd (Anchorman, Wanderlust, I Love You, Man), o jam į kompaniją pridėtas Sean Williams Scott (visa serija American Pie) pasirodė gana įdomus pasirinkimas, ir, jei atvirai, leido nuspėti kelias šios komedijos scenas. Taip pat filmo mažųjų vaidmenys patikėti tokioms dviem kylančioms žvaigždėms kaip Thompson ir Mintz-Plasse (kuriam ši rolė buvo antroji po Superbad) taip pat, filme išvysite kitus gerai žinomus savo srities profesionalus - Ken Jeong, Jane Lynch ir Elizabeth Banks.
Viskas prasideda nuo to, kad viskuo nepatenkintas Danny išlieja pyktį dėl ką tik įvykusių skyrybų su mergina ant salės pilnos mokinių, kurie tik atėjo pasiklausyti paskaitos prieš narkotikus ir už energinį gėrimą, kurį jis su Wheeler ir reklamuoja. Vėliau jų automobilį kėsinasi nutempti už tai, kad jis priparkuotas ne vietoje. Pora kvailų sprendimų, pora sulaužytų įstatymų, vienas automobilis ant statulos ir trumpai tariant abu vyrukai atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, kuomet išeitys yra tik dvi - mėnuo kalėjime, arba 150 valandų socialinio darbo. Pasirinkę, jų manymu, geresnę išeitį jie dalyvauja programoje, kurios metu turi leisti laiką su vaikais. Vaikas, kurį gauna Wheeler yra tarsi sumažinta jo kopija, nors tam tikrais momentais buvo galima pastebėti, kad mąstymas jų visiškai vienodas, nors amžias visai ne. Danny gauna tikrą šių dienų karį, no liferį iki gyvo kaulo, kuriam jis padeda sukurti naują šalį, nugalėti karalių ir gauti merginą.
Nepasakyčiau, kad šis filmas buvo kažkas tokio, bet drįsčiau pavadinti viena geresnių komedijų. Nors nebuvo apsieita ir be nuspėjamų ir gana banalių scenų, tačiau to buvo galima tikėtis. Asmeniškai man juokingiausia filmo vieta buvo ta, kurioje Ronnie nuverčia ilgai statyą palapinę ir Danny jam sako "God Dammit Ronnie!" ir Ronnie atsako "What? Because I'm black, you think I did it?" ir šiaip, pasakysiu, kad Ronnie buvo mano mėgstamiausias veikėjas. Apibendrinant, tai dar viena iš komedijų, tačiau visose jose galima atrasti kažką originalaus.

Vertinimas 7/10


Sveiki

Sukūriau šį blogą praeitų metų kovo šešioliktą dieną, tuomet net nesistengiau jo sukoncentruoti į kažkokį tai vieną dalyką ir rašiau apie viską. Štai kodėl daugiau nei šimtas įrašų jau iškeliavo anapilin ir dar keli prie jų prisidėjo šiandien. Nuo šiol jokių asmeniškumų, rašysiu tik apie filmus ir televiziją, nes, būkim sąžiningi, mano gyvenimas nėra toks įdomus, kad kažkam norėtųsi apie jį skaityti, tačiau savo nuomone apie kiną ir televiziją dalytis norėčiau. Ačiū visiems iki šiol sekusiems ir skaičiusiems mano rašliavas, stengsiuosi rašyti truputėlį dažniau (juolab, kad visą kovo mėnesį kasdien pažiūriu bent po filmą, kartais net po kelis) ir ne tik apie pavienius filmus, tačiau ir apie naujienas iš kino pasaulio, galbūt šiaip pamąstymus apie vieną ar kitą žanrą, aktorius, ar režisierius.
Ačiū už dėmesį.
Su gimtadieniu, echotastic:)

2013 m. kovo 11 d., pirmadienis

Seven Pounds|Septynios Sielos

Prieš kelias dienas draugas užsiminė apie filmą pavadinimu Seven Pounds ir paminėjo, kad tas filmas yra "so depressing, I wanted to kill myself", o jis šiaip jau labai optimistiškas žmogus, todėl likau suintriguota. Nedvejodama įtraukiau filmą į savo beribį watchlistą su mintimi, kad kurią nors dieną pažiūrėsiu, ir ta diena buvo šiandien.

IMDb.com
Filmas pasakoja apie žmogų, vardu Ben Thomas (akt. Will Smith), kuris slegiamas praeities nelaimės padeda septyniems atsitiktiniams nepažįstamiems.

Norisi papasakoti koks nuostabus man pasirodė šis filmas, tačiau visiškai nesinori jo gadinti nemačiusiems. Šis filmas yra jau antras režisieriaus Gabriele Muccino ir aktoriaus Will Smith darbas, pats Smith'as yra sakęs, kad Muccino puikiai išmano žmonių santykius ir šį filmą pavadino modernia meilės istorija, nepanašia į jokią kitą, būtent tą aš ir mačiau. Nors, tikriausiai, visą pirmą valandą sėdėjau ir galvojau kas per velnias, kokias aš čia nesąmones žiūriu, nes truputis painiavos buvo įvelta su retrospektyvinėmis scenomis, prisipažinsiu, kad nieko nesupratau, bet tai tik dar labiau mane sudomino. Man niekada nepatiko tokie filmai, kur viskas aišku nuo pat pirmos minutės (galbūt todėl vienas mėgstamiausių mano filmų yra Ch. Nolano Prestižas). Kai viskas pradeda dėliotis į vietas, atrodo, turėtų aplankyti tas palengvėjimo ir supratimo jausmas, tačiau atvirkščiai, su šituo filmu vis labiau ir labiau klimpsti į duobę, emocinę, galbūt. Nesugalvoji kaip pateisinti Beno veiksmų (nes neskaitei aprašymo prieš žiūrėdamas filmą), ir kai suvoki kas netrukus atsitiks, regis, net nustoji kvėpuoti, laukdamas, galbūt kažkiek tikėdamasis, kad to nebus.
Na, man nebuvo taip, kad norėjau nusižudyti jį pažiūrėjus, tačiau negaliu paneigti, kad filmas iš ties yra slegiantis. Nors, trumpam ir atstato tą viltį ir tikėjimą žmonija. Po šio filmo mano požiūris į patį Will Smith'ą pasikeitė, ir gerokai. Kažkodėl ankščiau aš jį visada matydavau tik kaip aktorių, tinkantį vaidinti visokius lengvus, niekuo neypatingus personažus, likau nustebinta.
Manau, kad filmas keliaus į mėgstamų sąrašą (ne mėgstamiausių), galbūt, kada nors prie progos ir dar kartą pažiūrėsiu jį. Prieš pradedant rašyti turėjau tiek daug minčių, tiek daug visko norėjau parašyti, bet dabar galvoju, kad užteks ir tiek, nes tai yra vienas iš tokių filmų, kurį geriau pažiūrėti, nei apie jį perskaityti šimtus rašliavų.
Vertinimas 7,8/10

2013 m. kovo 8 d., penktadienis

No, please don't kill me, Mr. Ghostface, I wanna be in the sequel!

Manau jau iš pavadinimo visai aišku apie ką rašysiu:)
Šiandien per Holivudo paskaitą žiūrėjom Scream (1996 Wes Craven), turiu prisipažinti, kad mačiau jį pirmą kartą, nors ketvirtos dalies ėjau žiūrėti į kino teatrą. Šiaip jau nemėgstu siaubo filmų visiškai, tačiau šitą galėčiau pavadinti siaubo komedija, todėl man visai patiko. Aš netgi nusprendžiau paskutinį savo rašto darbą universitetui rašyti apie teen slasher filmus, žinoma, ši tema buvo pasiūlyta turint omeny Klyksmą. Taigi grįžusi namo pasidariau mažytį šių filmų maratoną, tiesa, dabar esu pristabdžiusi trečią dalį, trumpam.

Septyniasdešimtaisiais, po tokių filmų kaip Texas Chainsaw Massacre ir Halloween prasidėjo naujas kino žanras, dabar vadinamas teen slasher. Tokio tipo filmai buvo kuriami specialiai paauglių auditorijai ir per labai trumpą laiką beprotiškai išpopuliarėjo. Pagrindiniai teen slasher bruožai: peiliu ginkluotas žudikas, dažniausiai besivejantis patrauklią gražuolę (kuri neretai būna menkai prisidengusi), pagrindiniai veikėjai - grupelė draugų, dažniausiai paauglių. Filmuose tėvai ir suagusieji dažniausiai vaizduojami kaip bejėgiai nieko nematantys ir negalintys padėti asmenys. Taip pat, visi filmai turi bent po kelis tęsinius. Po jų sekė Friday the 13th ir visa serija The Nightmare on Elm Street. Šių filmų populiarumą patvirtina ir pajamos, pavyzdžiui, sukurti filmui Halloween reikėjo 325000 dolerių, o jis uždirbo per 47 milijonus dolerių. Aštuoniasdešimtaisiais pradėti kurti daugelio filmų tęsiniai vis dar buvo tokie pat populiarūs, o kai kurie net populiaresni už pirmuosius.Tačiau aštuntoje dešimtmečio antroje pusėje šių filmų populiarumas emė kristi, imta kalbėti apie tai, kaip kūrėjai išsisėmė ir tokie filmai nieko nebestebina ir yra pernelyg nuspėjami (nors kai kurie kritikai kalbėjo, kad būtent tai, kad žiūrovas lengvai gali nuspėti pagrindinius siužeto posūkius ir buvo tas faktorius, kuris labiausiai traukė jaunąją auditoriją), kol devintojo dešimtmečio pradžioje jau buvo sukurtos paskutinės skerdynių filmų dalys ir paauglių filmų era buvo uždaryta. Dauguma devintojo dešimtmečių frančizių yra laikomos skirtomis vyresniai auditorijai.
1996-ųjų gruodį išleistas Scream vėl atgaivino paauglių žanrą. Filmas buvo absoliuti sėkmė ne tik bilietų kasų duomenimis, tačiau ir kritikų akimis. Filmą parašė Kevin Williamson (dabar mums pažįstamas kaip The Vampire Diaries ir The Following kūrėjas), o režisavo visiems tada jau puikiai žinomas "etatinis" siaubo filmų režisierius Wes Craven. Filme labai dažnai minimi kiti siaubo filmai, aktoriai ir personažai. Šio filmo tikslas buvo naujai pateikti visiems iki gyvo kaulo pažįstamus stereotipinius paaugliškų siaubo filmų bruožus ir, regis, kūrėjams pavyko tai įgyvendinti. Taip pat, įnešta keletas naujų, tarkim, pagrindinė visada išgyvenanti mergina, taip pat netikėtas žudikas, kuris ilgą laiką slėpėsi po šeimos nario, draugo ar net vaikino kauke. Kitoks paaugliškas siaubo filmas nevengė pateikti ir pašiepti iki tol gyvavusių pirmtakų sukurtų konvencijų - pirmoje dalyje Sidney (akt. Neve Campbell) kalbėdama telefonu apie siaubo filmus pasako, kad pagrindinė mergina visada yra "kvaiša lipanti laiptais į viršų tada, kai turėtų bėgti lauk pro duris" ir vos už kelių sekundžių pati padaro tai, ką nesenai išvadino kvailu poelgiu - bėgdama nuo žudiko ji lipa laiptais aukštyn. Filme sudaromas įspūdis, kad paaugliai tiek smarkiai persunkti visų siaubo filmų, kad susidūrimas su žudiku jiems yra tarsi pramoga, kad ir ši Tatum (akt. Rose McGowan) pasakyta frazė, kurią panaudojau įrašo antraštei. Antrojoje trilogijos dalyje (tęsinyje) yra scena, kurioje rodomi kino studentai, diskutuojantys apie tai, kad filmų tęsiniai dažniausiai būna visiškas šlamštas. Ironiška ir taiklu. Taip pat, bandydami išsiaiškinti kas yra naujasis skerdikas veikėjai pasitelkia į pagalbą pagrindinius tęsinių bruožus. Visa tai, ką paminėjau plius keletas tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pridėtų juokelių (Stu: I think I'm dying here, man! ; Stu: My mom and dad are going to be so mad at me!) garantavo trilogijai ne tik sėkmę, bet ir kelionę į "Klasika" pažymėtų filmų lentynas.
Po fenomenalios filmo sėkmės atlikti tyrimai parodė, kad net 92% apklaustų paauglių filmo žiūrėjimą laiko geriausiu laisvalaiko užsiėmimu, o 68% jų kine buvo apsilankę per pastarąją savaitę, tokio pat tyrimo atlikto 1993-aisiai metais rezultatai rodė, kad tokių buvo vos 55%, taigi Scream vėl sužadino paauglių susidomėjimą kinu. Prieš porą metų pasirodė ketvirta Klyksmo dalis ir filmas įėjo į istoriją kaip vienintelis filmas, kuris sugebėjo išlaikyti visus pagrindinius aktorius visuose tęsiniuose (Neve Campbell, David Arquette ir Courteney Cox), be to, filmą režisavo tas pats Wes Craven, kuris sužinojęs apie ketvirtą dalį sakė, kad nesiims režisuoti jos, nebent scenarijus bus toks pat geras, kaip pirmojo. Mano nuomone, ketvirtas filmas buvo sukurtas tam, kad neliktų nuskriausti nauji siaubo filmai (My Bloody Valentine, Final Destination) ir tam, kad vėl truputį pakoreguotų siaubukų siužetus. Vienaip ar kitaip, aš manau, kad nors ir jau ketvirta dalis, tačiau vis dar verta dėmesio. Taip pat internete klaidžioja truputėlis gandų ir apie penktąją dalį.

Keliauju pabaigt trečios dalies ir jau esu nusitaikiusi į dar kelis naujesnių laikų teen slasher filmus. Gero savaitgalio!


2013 m. kovo 5 d., antradienis

Kriminalistai

Ką tik pažiūrėjau pirmąją naujo lietuvių serialo "Kriminalistai" seriją. Negaliu nepasidalinti savo įspūdžiais, pastebėjimais ir nuomone.
„Šis serialas nėra kasdienis - jis bus rodomas kartą per savaitę, todėl kiekviena serija bus atskiras filmas, kuriuos į visumą sujungs penki pagrindiniai herojai, nuostabūs aktoriai, - pasakoja A. Šlepikas. - Pirmąsias nufilmuotas serijas pasižiūrėję mūsų kolegos lenkai parašė, kad atlikome puikų darbą. Dirbame su kino technika, taikome visus įmanomus filmavimo būdus. Kai kurie dėl oro sąlygų žiemą yra gana sudėtingi, tačiau mūsų kameros vis vien juda, skraido, naudojame kinui skirtą optiką - taigi, čia yra ne tik mūsų prodiuserių kompanijai „Videometra“, bet ir visai lietuvių serialų ir televizijos kino pramonei techniniu požiūriu - naujas ir didelis žingsnis į priekį.“
Anot režisieriaus, seriale nestinga „šaudymo – gaudymo“, tačiau kaip ir kolegos lenkai, jie vengia itin žiaurių, brutalių scenų, todėl „Kriminalistai“ turėtų patikti įvairiai auditorijai, taip pat ir moterims. „Žinoma, vyrai jį irgi žiūrės, nes čia bus daug specialiųjų efektų, mašinos sprogs, skęs, degs namai“, – intriguoja A.Šlepikas.
Seriale „Kriminalistai“ pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai:
Algirdas Dainavičius – vyr. inspektorius Adomas Rakščius
Justė Zinkevičiūtė – jaunesnioji inspektorė Brigita Stonytė
Simonas Storpirštis – inspektorius Marius Bradauskas
Monika Bičiūnaitė – prokurorė Dalia Vyšniauskė
Rimantas Bagdzevičius - Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas Ričardas Gradulis
„Man kriminalistų profesija panaši į chirurgų – ji reikalauja susikaupimo, šaltakraujiškumo, pasitikėjimo savo jėgomis, talento, apskaičiavimo, nes klaidos kaina gali būti didžiulė”, - sako A. Dainavičius. 
šaltinis lnk.lt

Vos pradėjus žiūrėti serialą iš karto pastebėjau kino vertus kadrus, netradicinius kameros padėties pasirinkimus, jautėsi kokybė, aukštesnė klasė. Kažkodėl veikėjams prabilus lietuviškai pasijutau keistai. Nežinau ar dėl to, kad jau esu pripratusi prie angliškų filmų ir serialų ir man keista girdėti lietuviškus žodžius tiesiogiai iš veikėjų, ne vertėjų, lūpų, ar todėl, kad serialas jau nuo pirmos minutės rodė šiek tiek aukštesnį lygį, nei visi iki šiol matyti tautiečių darbai. 
Asmeniškai man labai kliuvo aktorių nenatūralumas, toks labai akivaizdus vaidinimas ir ne itin raiškiai tariami žodžiai, labai jaučiasi dirbtinumas, kartais net pervaidinimas. Po pirmos serijos dėl vaidybos absoliučiai jokių priekaištų neturiu pagrindinius vaidmenis atliekantiems A. Dainavičiui, M. Balčiunaitei ir R. Bagdzevičiui, bei trumpai ekrane pasirodžiusiems V. Tomkui ir A. Čepaitei. Gera žiūrėti į žmones, kurie prieš kameras jaučiasi taip laisvai. Manau, kad po kurio laiko tokiais pat savais filmavimo aikštelėje jausis ir kiti aktoriai, tereikia šiek tiek laiko priprasti. Tikiuosi.

Be itin garsių aktorių sutrauktų į vieną serialą šis gali pasigirti ir ganėtinai dideliu biudžetu, bent jau aš taip spėju. Pakankamai daug scenų buvo nufilmuotos lauke, nežinau kaip lietuviškai taisyklingai reikėtų pasakyti tą išsireiškimą location shooting, buvo panaudoti policijos ir greitosios automobiliai, ginklai, buvo nušauti keli žmonės, ko šiaip jau lietuviška televizija dar nėra rodžiusi, na, bent jau ne tiek daug iš karto. Tai paliko išties gerą įspūdį. Netgi įžiebė viltį, kad pagaliau žengiamas tas žingsnis aukštesnės kokybės serialo link (turiu paminėti, kad ir baigus žiūrėti ta viltis liko, tik prisidėjo noras žiūrėti toliau).
Jei pradėsime nagrinėti veikėjus ir jų charakterius, labai daug apie tai kalbėti negalėsime, nes jie taip ir liko tokie gana paslaptingi. Viskas, ką sužinojome tai pagrindiniai bruožai - darboholikas pagrindinis serialo herojus Adomas (dar nežinau ar vardas čia turi kokią nors ypatingą reikšmę ar ne), kurį matome tik darbe, išskyrus vieną sceną kavinėje. Prokurorės per spaudos konferenciją pasakyti žodžiai leidžia spėti, kad jis - visuomėnei žinomas ir neabėjotinas savo srities profesionalas. Tačiau šis veikėjas neatitiktų tradicinio amerikietiškų kriminalinių serialų inspektoriaus portreto, atradęs galimą nusikaltėlio slėptuvę jis nesiveržia ten, lyg pametęs galvą ir sulaukia pastiprinimo. Dar labiau jo herojiškumą sumenkina prokurorės Dalios jam iškeltas ultimatumas. Jau žinome, kad šio serialo herojus nebus didvyris, bet bus labai žmogiškas, klystantis, tačiau visada pasitaisantis ir dienos pabaigoje išgelbstintis miestą veikėjas. Aktorės Monikos Bičiūnaitės kuriamas prokurorės Dalios Vyšniauskės personažas jau nuo pirmųjų minučių leidžia suprasti visiems kas čia vadovauja, net nesąmoningai ėmiau ją lyginti su Engelhardt iš "Kobros 11". Kiti du pagrindiniai serialo veikėjai man pirmojoje serijoje labiau priminė epizodinius personažus, apie Adomo padėjėją Marių buvo atskleistos kelios detalės, o Rimanto Bagdzevičiaus personažas kartais pasirodė netgi truputėlį nereikalingas. Akiniuotį vaidinusio aktoriaus nepažinau, jo veikėjo vardas buvo atskleistas tik serijos pabaigoje, tačiau jo charakteris, be tos savybės, kad šaltakraujiškai gali žudyti visur ir visada, nebuvo atskleistas visai, nelabai aiškūs liko man ir jo motyvai.
Iš esmės, šis serialas man tikrai patiko. Atmetus kai kurių aktorių vaidybą, netgi galėčiau pavadinti jį geru. Žinoma, iki kriminalinių serialų Olimpo viršūnės dar tolokai, tačiau į ją keliaujama jau didesniais žingsniais. Drąsiai galiu sakyti, kad tai yra visiškai neiššvaistytas laikas (neskaitant to, kad prie šitos rašliavos sėdėjau gerą valandą dėliodama žodžius), ir dabar sekmadienio vakarais vietoj visiems atsibodusių ir milijonus kartų matytų filmų, galima rinktis gana kokybišką serialą, kuris leidžia paprastam žmogui bent akies krašteliu pažvelgti į Lietuvos pareigūnų darbą iš vidaus (ir spėlioti ar tai, ką mato atitinka realybę ar ne) ir galbūt pasijausti saugesniu, kai galų gale blogiukas yra sugaunamas ir niekam nebegresia pavojus, bent jau iki kitos serijos.

2013 m. kovo 1 d., penktadienis

Vasario mėnesio filmas

Renkantis geriausią praėitą mėnesį matytą filmą apsispręsti nebuvo labai sunku, bet galutinis pasirinkimas buvo padarytas pasvėrus visus už ir prieš dviejų filmų. Rinkausi tarp naujojo Argo ir klasikos, jei galima taip pavadinti, Point Break ir nusprendžiau, kad labiau šio titulo nusipelnė pastarasis. Taigi mėnesio filmas:
Point Break (1991 Kathryn Bigelow)
Filmą žiūrėjome per klasikinio Holivudo paskaitą ir mano susidomėjimą paskatino dar prieš filmą perskaityta informaciją ir tas faktas, kad režisierė Kathryn Bigelow, tačiau dar labiau lūkeščius užkėlė dėstytojas, kelias minutes prieš filmą pasakydamas, kad šis filmas yra pats verčiausias vadintis motion picture. Nors istorija visai ne mano stiliaus, niekuo, lyg ir, neypatinga, tačiau šis filmas turėjo kažką tokio, kas man labai patiko. Jei kalbėtume apie netikėtas pabaigas filmuose, šio filmo tikriausiai nepaminėčiau, tačiau šiuo atveju tokios ir nereikėjo, nes visas filmas, nuo pirmos iki paskutinės minutės, buvo įdomus. Nesinorėjo per filmą nei kažko užrašuose žymėtis. Neįtrauksiu filmų į savo mėgstamiausių sąrašą, tačiau jau žinau ką parodysiu draugams vaikinams, kai nuspręsime pasidaryti filmų vakarą:)