2013 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Catching Fire

Roses are red,
Violets are blue.
It's Catching Fire,
Not The Hunger Games 2.



Prieš savaitę universiteto filmų klube žiūrėjom The Hunger Games, nežinau kodėl tą filmą tada jau žiūrėjau ketvirtą kartą (įskaitant ir tą pirmąjį, kuomet, dar Lietuvoje, ėjau į išankstinę premjerą), nes jis man absoliučiai nepatiko ir gadino gerą Jennifer Lawrence vardą mano akyse., vien tam, kad pasiruoštume šios savaitės kelionei į kino teatrą. Klausimas čia būtų tik vienas: kodėl ėjau į kiną žiūrėti antros dalies man visiškai nepatikusio filmo? Atsakymas paprastas, šitas filmas žadėjo truputį daugiau, be to, man tikrai patinka Jennifer Lawrence.

Prisipažinsiu, kad knygų neskaičiau, ko gero, jei būčiau Lietuvoje, būčiau perskaičiusi jas gimtąja kalba, tačiau čia man anglų kalbos universitete iki soties, todėl nesinorėjo nieko papildomo, o pirktis knygas lietuvių kalba ir tįstis čia man atrodo mažų mažiausiai absurdiška. Ėjau į kiną visiškai žalia ir apie nieką nenutuokianti (mintyse vaizdas – Cher iš Clueless :D).  Neturėjau nei pernelyg daug lūkesčių, nei kažko ypatingai tikėjausi, tačiau išėjau apšalusi ir labai entuziastingai laukianti sekančios dalies.

Trumpai apie tai kas vyksta Ugnies medžioklėje: Katniss ir Peeta keliauja į savo nugalėtojų turą po visas valstijas (vietoves.. nežinau, žodžiu, districts;), turėdami pasirodyti, pasveikinti visus ir pagerbti žuvusiuosius, bei įrodyti savo meilės tikrumą žaidynių prezidentui. Po daug visokių įvairių nutikimų naujasis žaidynių organizatorius (Phillip Seymour Hoffman) primena, kad sekančios žaidynės yra jubiliejinės 75- osios, ta proga jose turi dalyvauti visi nugalėtojai. Iš visur išrenkama po du nugalėtojus ir jie vėl ruošiasi kovai, iš dvyliktosios zonos, žinoma, išrenkami Katniss su Peeta. Šitos žaidynės bus kitokios, jose bus tik vienas nugalėtojas, tačiau tai ne vienintelis dalykas, dėl kurio žaidynės bus kitokios... (Taip, aš tikrai nemoku nupasakoti siužeto, ypač kai bijau atskleisti kokią nors svarbią detalę:D )

Visų pirma dalykas, dėl kurio man nepatiko pirmas filmas yra tas, kad pirmas filmas, vizualiai atrodė labai pigus. Tada iš ypatingai išliaupsinto The Hunger Games tikėjausi tikrai daug, tačiau pamačiau gana varganą mise en scène, neypatingai džiugino ir scenarijus, nei aktoriai. Apskritai, pirmame filme apart jau minėtos Jennifer Lawrence, nemačiau nieko gero. Tačiau šiuo atžvilgiu antroji frančizė priverčia pirmąją atrodyti dar skurdžiau. Catching Fire atrodė labai prabangiai, protingai ir visapusiškai gražiai. Nors neatrodė, kad pagrindinė herojė būtų dėmesio centre, kas truputėlį trikdė, bet apie tai dabar net nekalbėsiu, nes visa kita atpirko tai su kaupu. Minėjau, kad neskaičiau knygos, tačiau ją skaičiusieji tik patvirtino, kad viskas atlikta puikiai. Sužavėjo begalė dalykų, nuo itin kruopščių mažų detalių, iki nuostabių specialiųjų efektų. Žiūrėjau ir grožėjausi, lyg filmas, o tiksliau pati istorija, augtų tiesiai prieš akis.

Kalbant apie veikėjus, daugiausia liaupsių nusipelno ne kas kitas, o Woody Harrelson‘o Haymitch. Būčiau paplojus ir stovėdama, jei tai būtų visuomėnes priimta. Jam puikiai talkino ir pirmą kartą, nepabijokime to žodžio, epe pasirodęs Phillip Seymour Hoffman‘as. Nereikėtų pamiršti paminėti ir pačių pagrindinių veikėjų, mano nuomone, Hutcherson‘as čia atrodė žymiai stipriau. O tai, kad Elizabeth Banks veikėja įgavo ir kitokią, žmogiškesnę, pusę mane ypatingai sužavėjo.  Iš esmės, antroji dalis pažėrė daug daugiau spalvingesnių veikėjų, nei pirma.

Prisipažinsiu, kad esu gana jautrus žmogus ir verkiu per filmus, šiame gerklę spaudė net keli epizodai, kurių dabar neminėsiu, nes nenoriu gadinti (spoilinti) filmo dar jo nemačiusiems. O jį pamatyti tikrai patariu, nes aš pati žiūrėsiu jį dar ne kartą, nes šis filmas kol kas paliko daugiau klausimų nei atsakymų, todėl būtina dar bent kartą jį tyrinėjimo pobūdžiu peržiūrėti. Tačiau tokia mano pirminė nuomonė apie Catching Fire. Dabar suprantu kiek daug svarbių detalių, kurias paminėti verta, praleidžiu, bet jau tiek to. Galbūt žodžių čia labai daug ir nereikia. Ir viską susumavus filmui negailiu netgi 8 balų.

Ir dabar kai jau supratau, kad šio posto žodžių skaičius prilygsta ketvirtadaliui mano trumpiausio kursinio žodžių skaičiui žinau, kad jau reikėtų užbaigti jį:)
Gero savaitgalio, may the odds be ever in your favor

2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

20.11

Truputėlis nukrypimo nuo jau pradėtų (ir beveik užbaigtų) kursinių, ideali vieta bibliotekoje (mano mėgstamiausia - DVD skyrius, su idealiausiais visų laikų filmais ;) ir keletas minučių tam, kad bloge atsirastų naujas įrašas. Apie ką gi mes čia?:)

Praeitą savaitę matyti filmai:

Braveimdb.com ) - po truputėlį žiūriu animaciją. Ankščiau buvau praktiškai visai abejinga jai, tačiau dabar vis dažniau pasirenku animaciją, nes įsitikinau, kad piešti (ar kompiuterio pagalba sukurti veikėjai) gali suteikti lygiai tiek pat gėrio ir peno apmąstymams kaip ir realūs žmonės. Nors Brave nepavadinčiau vienu geriausiu kada nors matytų animacinių filmų, tačiau pelnytas Oskaras yra pateisinamas, nežinau ar teisingai į visą tai žiūrėjau, tačiau vėlgi, kaip jau ir kažkada aprašytuose Kruodžiuose, veikėjų virsmas, šeimos santykiai - šį kartą motinos ir dukros. Vertinimas 7/10

Breathlessimdb.com ) - vieno inovatoriškiausių kino kūrėjų, Jean-Luc Godard, darbas žiūrėtas ir jau aptartas paskaitoje. Iki šių metų apie nouvelle vague žinojau tiek, kiek dabar žinau apie Lietuvos politinę padėtį. Dabar esu priversta žiūrėti ir pažinti, ir, kaip dėstytojas sako, gerbti, kino istorija. Naujoji filmų banga įnešė tikrai daug gėrio į kino pasaulį, manau, jai bent jau iš dalies reikėtų dėkoti už Quentin Tarantino idėjas, originalumą ir kūrybiškumą, taip pat, žinoma, už nuostabius režisierius, iš kurių bene pats žymiausias ir yra Jean-Luc Godard. Asmeniškai man, Breathless paliko tik labai gerą įspūdį ir suteikė vilties po ilgo itališko neorealizmo nagrinėjimo mėnesio, kad netgi modernusis kinas gali būti įdomus ir geras. Watchlist'e atsirado daugmaž visi Godard filmai, visi šia tema dėstytojo pasiūlyti straipsniai jau perskaityti ir sužavėję nemažiau nei pats filmas. Sakau drąsiai, kad man, kaip iki tol nusistačiusiai prieš modernųjį kiną, visus neorealizmus, bangas ir avangardus, dabar labai smagu pasakyti (tiksliau parašyti), kad Breathless yra vienas geriausių matytų filmų. Visas klasikinio Holivudo taisyklės laužantis montažas, įdomios kameros padėtys, originali istorija, puikūs aktoriai (galbūt klystu, bet čia lyg ir vienas pirmųjų Jean-Paul Belmondo vaidmenų), realistiškumas nepamirštant kino magijos, puikiai perteiktas kino žinojimas (tai, ką Tarantino dabar sėkmingai daro beveik visuose savo filmuose). Nežinau, ką dar galėčiau pridėti, apart rekomendacijos, nemanau, kad teks nusivilti po vos 90 minučių tikro kino žinovo Jean-Luc Godard šedevro. Vis dėl to, daugelis šį filmą laiko puikiausiu nouvelle vague pavyzdžiu. Vertinimas 9/10


E.T. ( imdb.com ) - Steven Spielberg priklauso tai kino kūrėjų kartai, kuri mokėsi šio amato, todėl visai nieko keisto, kad jo filmuose galima aptikti įvairių kino istorijos pėdsakų. E.T. mano sąraše buvo jau gana ilgą laiką, o būtent kalbant apie itališkąjį neorealizmą dėstytojas ne kartą paminėjo Speilbergą ir būtent šį jo filmą, kaip tą, kuriame gana nemažai neorealizmo bruožų. Nusprendžiau pažiūrėti ir įsitikinti tuo pati. Įsitikinau. Visada žinojau, kad Spielbergo filmai yra geri. Jau ilgą laiką laikau jį vienu geriausių režisierių, kuris visai pelnytai gali būti pavadintas kino žinovu. E.T. istoriją, manau, žino daugelis, todėl jos perpasakoti čia visai nereikia, užtenka pasakyti, kad man atrodo, jog tai yra gana originalus filmas, su puikiai išplėtotais veikėjų charakteriais, nors pagrindinis veikėjas beveik nekalba, mes puikiai jį suprantame, nors kiti pagrindiniai veikėjai - vaikai, dėl to jie nei kiek nesumenkėja bendru atžvilgiu. Trumpai ir paprastai, tai tiesiog graži, graudi (nors neverkiau) istorija apie tikrą draugystę visai nekreipiant dėmesio iš kur atkeliauja tavo draugai. Vertinimas 8/10


Thor : The Dark Worldimdb.com ) - antroji skandinavų Dievo Thoro nuotykių dalis. Apie šį filmą ilgai neverta kalbėti, ir vien dėl to, kad jį tiesiog reikia pamatyti, antroji dalis pranoksta pirmąją ir gerokai (kas nėra labai įprasta), dar puikesni specialieji efektai, įtaigesnė vaidyba, įdomesnis siužetas ir mažiau Žemės. Vertinimas 8/10


Julie & Julia ( imdb.com ) - tam tikra prasme, tai kelionės laiku istorija, tam tikra prasme tai istorija apie vienodas moterų problemas, nepaisant to, kad jas skiria pusė amžiaus. Julie & Julia su Amy Adams ir Meryl Streep (kuri, kaip visada, ideali) galėtų būti laikomas vienu gražiausių ir mieliausių filmų, nepaisant to, gana aukštos kokybės, su puikiu aktorių darbu (Stanley Tucci negali likti nepaminėtas, ir tikrai ne vien dėl to, kad jis vienas mėgstamiausių mano aktorių), puikia, ir svarbiausia, tikra istorija. Puikus būdas ramiai praleisti vakarą, įkvėpti truputį pokario Prancūzijos ir žavėtis maistu. Puiku. Vertinimas 7/10


Saturday Night and Sunday Morning ( imdb.com ) - nekenčiu šio filmo. Nuoširdžiai sakau, ir jei visa britiškas kitchen sink'as toks, tada velniop jį. Tai buvo nuobodžiausios 86 minutės mano gyvenime. Pripažinsiu, istorija gal ir nieko, realistiška, aktualu, galbūt net gražu, bet ne. Kodėl po idealaus Breathless dėstytojas nusprendė mus kankinti būtent šiuo filmu nežinau. Tikiuosi, kas nors paaiškės per diskusiją, nes kol kas, tai man čia tiesiog labai labai labai nuobodus filmas. Beveik be tikslo. Vertinimas 5/10

Be filmų dar vertėtų pakalbėti apie porą naujų serialų. Būtent tiek iš visų išbandytų atsisijojo nuo šio sezono pradžios. Viena situacijų komedija, su viena puikiausių aktorių ir viena labai įtaigi drama, pakeisianti televizijos istoriją. 

Mom išliko vienintelė sitcom, kurią vis dar sėkmingai žiūriu iš, berods, trijų išbandytų. Ir čia tik dalinai veikia simpatija Annai Faris. Sunku ir paaiškinti kodėl būtent prie šios komedijos pasilikau, tad net ir nebandysiu. Galbūt tai būdas nukreipti dėmesį nuo svarbių ir rimtų dalykų ir tiesiog atsipalaiduoti, juolab, kad tai kažkas naujo, su dar ne visai pažįstamais veikėjais, ypač tada, kai nei How I Met Your Mother, nei The Big Bang Thoery nepasiūlo kažko super ypatingo.
Apie naują geriausią dramą Masters of Sex irgi nedaugžodžiausiu. Viskas, ką jūs turite apie ją žinoti jau išsakyta, mano nuomone, pačiame profesionaliausiame bloge apie televiziją lietuvių kalba - Telemano Bloge. Galiu tik pridurti, kad tai kažkas naujo, kažkas puikaus ir to, kas atvers naują puslapį televizijos istorijoje.

Ačiū už dėmesį, o dabar jau pats laikas susitelkti ties filosofija. Geros likusios savaitės. Iki. 
:) 

2013 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

mubi.com

Trumpas pabėgimas nuo esė rašymo ir trumpas sugrįžimas čia. Nors pasiskelbiau, kad pasistengsiu dažniau čia parašyti, deja, to padaryti nepavyko. Dėl to kaltinu prastą internetą naujuose namuose, dėl to negaliu, kai tik noriu kažko įkelti čia, tačiau pasistengsiu:)
O tikslas šito posto yra supažindinti jus (jei dar nesate pažįstami) su kino interneto svetaine, kuri šiaip jau man patinka labiau nei imdb.com tai yra mubi.com
Joje platesnis ir bent jau man įdomiau pateikiamas filmų sąrašas. Susikūrus profilį galimą gauti filmų pasiūlymus, skaityti naujienas apie festivalius ir panašiai, mano profilis. Jei esate ten, pasekite, būtų įdomu peržiūrėti jūsų watchlistus, ar mėgstamiausių filmų sąrašus :)

O dabar trumpai apie šią savaitę, tai ką žiūrėjau:
Per The Cinema of Modernity paskaitą pradėjome naują temą: French New Wave, ir pirmas dėstytojo parinktas filmas buvo Francois Truffaut Les Quatre Cents Coups (The 400 Blows) Patiko, ir net labai. Tai buvo ne pirmas Truffaut filmas, kurį teko pamatyti, ir tikrai žinau, kad nepaskutinis. Apie jį daug kalbėti nereikia, jį tereikia pamatyti. Nebent puikiai suprantate prancūzų kalbą, jums prireiks titrų. Nors tai yra nespalvotas, nedidelio biudžeto europietiškas filmas, jame kino vertės pakankamai daug. Iš esmės man patiko visą nouvelle vague idėja, galbūt kada nors čia parašysiu ką plačiau apie tai. Kitą savaitę manęs laukia Jean-Luc Godard ir jo 60-ųjų šedevras Breathless. 

Dar šią savaitę žiūrėjau antrą Despicable Me dalį, nors ir nesu didelė animacijos gerbėja, tačiau šitą nusprendžiau pažiūrėti, nes buvau mačiusi pirmąją. Galiu pasakyti tik tiek, kad patiko labiau. Gana įdomu, gana neblogas laiko praleidimas.

Brokeback Mountain, amžius tūnojęs apdulkėjusiame watchliste ir pagaliau pažiūrėtas, pamatytas ir paveikęs. Manau, niekam nekyla klausimų kodėl Ang Lee už jo režisavimą gavo Oskarą, klausimas kyla tik toks, kaip Crash sugebėjo nurungti jį metų filmo kategorijoje? Pripažinkim, kad Brokeback Mountain dorojosi su truputį sunkesnėmis ir tada aktualesnėmis problemomis, nei Crash.

Ir universisteto kino klubas žiūrėjo Thor, kadangi kitą savaitę antros frančizės eisime žiūrėti į kino teatrą. Mačiau pirmą kartą, nepasakyčiau, kad labai sužavėjo, tačiau nelaikysiu to ir laiko švaistymu. Nepasakyčiau, kad beprotiškai laukiu, kol pamatysiu antrą dalį, tačiau nesakysiu ir to, kad antros dalies nereikia.

Toks neapibrėžtas, nekonkretus ir visai neišsamus įrašas. Tačiau, kaip jau minėjau, pagrindinė idėja buvo parodyti mubi.com tinklalapį.
Ačiū už dėmesį, geros savaitės!

2013 m. spalio 31 d., ketvirtadienis

Mėnesio filmas + update

Labas labai ankstyvas rytas!
Grįžau, po labai ilgos, kupinos tik gerų prisiminimų, vasaros. Žinoma, vasara jau senai baigėsi, jau rytoj prasidės paskutinis rudens mėnuo, tačiau laiko pasireikšti čia vis neatsirasdavo, bent jau tinkamo. Trūko man šio blogo, pripažinsiu, reikia kažkur išlieti mintis, kai norisi kam nors papasakoti apie ką tik matytą filmą. Nors filmus žiūriu labai retai. Dėl to pykstu ant nuostabių naujų ir naujai atrastų serialų, kurie suryja visą laisvą laiką. Apie juos plačiau, kada nors greitu metu.
Įrašo pavadinimas nelabai ką maskuojantis. Spalio mėnesį pažiūėjau keletą filmų, reikia po truputi įsivažiuoti po vasaros, per kurią sugebėjau pažiūrėti vos du filmus.. (Filmų 2013 skyrius pildomas sąžiningai :) Išsirinkau geriausią, Aistės ( Pašvaistė ) pasiūlytą - The Reader. Seniai kiurksojo mano watchliste, tačiau nė pasakoti nereikia, kaip man sekasi dorotis su juo.. Pagaliau, pastūmėta pažiūrėjau ir susižavėjau. Viskuo. Labai gražus filmas, iš esmės. Puiki, Oskaru įvertinta Kate Winslet vaidybą. Ir, bent jau man, labai įdomi istorija. Puikus pasirinkimas grįžtant ant filmų.
Paskaitose kol kas mirštam su itališku neorealizmu.. Net dėstytojai mus prieš kiekvieną screening'ą nuteikinėja ir guodžia tik ta mintimi, kad tai yra kino istorija ir tai vertėtų pažinti ir gerbti. Šiemet mano moduliai sunkesni, tačiau tam tikra prasme įdomesni. Artimiausių savaičių metu ruošiuosi parašyti reikiamus darbus ir jau skaičiuoju dienas iki kelionės namo. Laukiu nesulaukiu. Laiką trumpinsiu gamindama kokias nors rašliavas čia. Sėkmės man, ačiū jums už dėmesį :)

2013 m. birželio 7 d., penktadienis

Gegužės mėnesio filmas

visai nevėluoju, nes aš visai turiu laiko. Tik šiandien pasidalinsiu gegužės mėnesio filmu. Pažiūrėjus į sąrašiuką užsinorėjau nuplauti užrašus ašaromis - ten puikavosi viso labo keturi filmai ir visi keturi jau aprašyti čia, tad net nelabai turėsiu ką ir pridurti. Po įtemptų, maždaug dvi minutes trukusių apmąstymų, mėnesio filmu skelbiu The Place Beyond The Pines. Visgi, ilgai laukiau, sulaukiau ir net nenusivyliau, tegul būna.
Lyg ir jau perspėjau, kad vasara bus man, o ne blogui, tad lyg ir nebeturėčiau atsiprašinėti už tuštumą:)
Geros vasaros, draugai!

2013 m. gegužės 12 d., sekmadienis

Permainos

Šiandien aš su naujienomis iš serijos "ne į temą", tačiau jas pranešti reikėtų, vis dėl to.
Pirmiausia, planuoju keisti blogo pavadinimą, į kažką labiau filmiško, tačiau nežinau nei kada tai bus, nei koks bus tas kitas pavadinimas, bet žinau, kad pokyčiai bus.
Antra, greičiausiai įrašų skaičius per artimiausius tris-keturis mėnesius ypatingai kris. Niekam ne paslaptis, kad ateina vasara, tad, visai nesinori sėdėti prie kompiuterio. Nors, kartas nuo karto raštelsiu apie kokį filmą, nes filmai man žiema-vasara žiūrisi vienodai.
Taip pat, planuose yra kažkur, tikrai nepamenu kur, minėtas noras pažiūrėti visus Akademijos apdovanojimo už geriausią filmą laureatus, chronologiškai. Tai greičiausiai bus pradėta nuo rugsėjo, kadangi moksluose nusimato ilgiiiii ir nuobodūs (arba ne) metai su europietišku kinu, todėl šitaip truputį pasiholivudinsiu. Žinoma, kas labiau aukština Ameriką ir amerikiečius, nei Akademija? (asmeninė nuomonė)

Dabar reikia pasiruošti kitai savaitei, kuri daugumai mano žiūrimų serialų bus paskutinė šį sezoną (kai kuriems paskutinė apskritai).
Geros ateinančios savaitės!

2013 m. gegužės 9 d., ketvirtadienis

Derek Cianfrance

Logiškiausia buvo pavadinti įrašą šio režisieriaus vardu, nes kalbėsiu apie du naujausius jo filmus. Prieš porą metų (gal jau reikėtų sakyti prieš trejetą) išleistą ir iš kritikų gerų atsiliepimų susilaukusį Blue Valentine (nepykit, bet versti pavadinimo į obuolys.lt parašytą 'Mėlynasis valentintadienis' man tiesiog nesinori..), bei naują ką tik kino teatruose praūžusį (veikiau, gana tyliai praėjusį) Niujorko šešėlyje.

Blue Valentine (2010)
Vaidina: Ryan Gosling, Michelle Williams.
Filme nagrinėjamas vedybinis gyvenimas, pasirinktas laikas - penkios minutės iki skyrybų. Pora: Cindy (Michelle Williams) - seselė, kopianti karjeros laiptais ir atsakinga mama; Dean (Ryan Gosling) - savamokslis dažytojas, kuris džiaugiasi savo darbu, nes gali gerti alų aštuntą valandą ryto. Iš pat pradžių pasirodo truputį keista ir nelogiška, kad šie du visiškai skirtingi žmonės kartu, ir tada prasideda filmo kelionės į praeitį, kuriose pasakojama jų susipažinimo istorija.
Derek Cianfrance jau ne vienas kritikas jį yra pavadinęs naujuoju Terrence Mallick, kuris per keturiasdešimt metų trunkančią karjerą kol kas tėra suskūręs šešis filmus, ir yra laikomas vienu tų, kurie kuria sielos filmus. Aš dar nedrįsčiau jų lyginti, nors panašumų galima ir atrasti. Blue Valentine, kaip jau minėjau, istorija apie vedybinį gyvenimą. Tačiau toks pasakymas apibūdintų tik ledklanio viršūnę. Lyg dėlionė išmėtytos filmo dalys tarp dabarties ir praeities paaiškina beveik viską. Visų flashback momentų metu rodoma kone atvirkštinė dabartinei situacija. Dean dirbantis, kad ir nelabai gerą darbą, tačiau stengiasi kabintis į gyvenimą, kai sutinka ją - Cindy, tuo metu medicinos studentę, kuri yra tikra bėda. Sutikęs senelių namuose Dean negali išmesti jos iš galvos ir atranda būda kaip vėl ją sutikti. Man labai ypatinga pasirodė scena per pirmą judviejų 'pasimatymą', kuomet Dean grodamas ukulele ir gana prastai pamėgdžiodamas Elvis Presley dainavo "You always hurt the ones you love", o Cindy pagal šią dainą šoko. Jie pradeda susitikinėti ir po kurio laiko Cindy sužino, kad ji laukiasi, tik ji nežino ar vaikas Dean'o. Nusprendusi pasidaryti abortą, paskutinę minutę apsigalvoja. Važiuojant namo, autobuse, Dean jai sako "let's do this, let's be a family." Taigi iš šių epizodų atrodo, kad jis išgelbėjo ją. Dabartyje viskas klostosi atvirkščiai. Nors Dean vis dar rūpinasi Cindy ir judviejų (?) dukra, kartoja jai, kad ją myli, jos jausmai vis labiau vėsta. Viename iš epizodų, jie nuvažiuoja į viešbutį, kur apsistoja prastai futuristine tematika dekoruotame kambaryje. Viskas mėlyna. Jie geria ir šnekasi, arba pykstasi, arba mylisi. Rytą Cindy tiesiog iškeliauja, palikusi vyrą. Jis atvyksta pas ją į darbą ir iškelia sceną, Cindy atleidžiama iš darbo ir paprašo skyrybų.
Michelle Williams (už šį vaidmenį nominuota Oskarui) ir Ryan Gosling (asmeniškai man, čia geriausias jo pasirodymas iš visų matytų) idealiai tiko šiems vaidmenims. Ruošdamiesi filmui aktoriai mėnesį kartu gyveno name, kuris filme buvo jų. Iš dalies, tokie filmai yra gana priklausomi nuo aktorių ir to, kaip jie išpildo vaidmenį. Kitas dalykas, kurį vertėtų paminėti yra scenarijus ir ypatingai, lyg ir, tokiam mėlynam filmui netinkantys dialogai, pavyzdžiui:
Cindy: He asked me how I was..
Dean: And you TOLD him?
Filmą buvau pradėjusi žiūrėti prieš porą metų, tačiau taip ir nebaigiau. Ir gerai, nes tuomet, veikiausiai, būčiau jo visai nesupratusi. Ne tik atskirus išmėtytus epizodus čia reikia dėlioti į vieną, tačiau ir visus pagrindinių veikėjų poelgius ir sakinius. Filmas nėra lengvas, jo tikrai niekas neturėtų rinktis smagiam vakarui su draugais, ir tai rašau jau negalvodama apie visas gana atviras scenas. Tačiau, nebijant realybės, pažiūrėti patariu.
Vertinimas 8/10

The Place Beyond The Pines/Niujorko šešėlyje (2012)
Vaidina: Ryan Gosling, Eva Mendes, Bradley Cooper, Ray Liotta.

Manau, beveik visi žino tą jausmą, kai kažko labai labai ilgai lauki ir kai pagaliau sulauki, tikiesi, jog bus būtent taip, kaip įsivaizdavai. Taip man buvo su šituo filmu, laukiau jo dar nuo pernai metų. Ir pradėjus žiūrėti, galvojau tik vieną - kad tik nenuviltų. Ir nenuvylė. Nors ir neperžengė lūkesčių ribos.
Jau Blue Valentine matyti motyvai man šmėkšteli ir čia, filmas taip pat gražiai nufilmuotas, tik istorija ne tokia graži. Čia viskas aiškiai padalinta į tris dalis. Pirmoje pasakojama apie Luke (Ryan Gosling) - triukus su keliaujančia trupe atliekantį motociklininką, kuris pernelyg negalvoja apie nieką, kol grįžta į vietą, kur prieš metus buvo sutikęs Rominą (Eva Mendes) ir sužino, kad ji augina judviejų vaiką. Jis pasilieka, nusprendęs padėti jai augintį sūnų. Luke priglaudžia Robin (Ben Mendelsohn), vieno pokalbio metu jis pasiūlo Luke plėšti bankus, Luke sutinka. Paskutinio apiplėšimo metu nepasiseka viskas ir Luke istorija baigiasi tragiškai.
Antra istorija policininko Avery (Bradley Cooper), jis dabar laikomas didvyriu. Tačiau jam nebeleidžiama toliau dirbti patruliu, jis perkeliamas į biurą. Ne visiškai savo noru tapęs korumpuotu žmogumi Avery, kiek per vėlai nusprendęs pasielgti tesingai, supranta, kad visas komisariatas, kuriame dirba yra korumpuotas. Trečia istorija yra Luke ir Avery vaikų susitikimas po penkiolikos metų. Ir apie tai visiškai nesinori nieko rašyti, nes filmas yra labai naujas, nesinori išduoti didžiausių jo paslapčių (:))
Trumpai apie šį filmą nelabai išeitų kalbėti. Jame yra tiek visko daug, kad net nelabai žinočiau nuo ko ir pradėti. Filme buvo kelios vietos, kurios asmeniškai mane privertė jaustis nejaukiai, ir čia visos pagyros nukeliauja aktoriams, nes šis filmas emocionalumu nelabai nublanksta prieš "Optimisto istoriją". Ryan Gosling pasirodymas buvo puikus, gero žmogaus virsmas blogu pavaizduotas idealiai. Luke man pasižymėjo kaip toks, kuris per vieną minutę gali pasikeisti nuo rūpestingo tėvo iki šaltakraujo skriaudėjo. Bradley Cooper vaidmuo suteikė jam galimybę atlikti tokio paties lygio filmą, kaip ir jau minėtoje "Optimisto istorijoje", jei ne dar geresnį. Taip pat vertėtų išskirti Eva Mendes ir vieną jo sceną, tačiau daugiau nieko, žinoma, Ray Liotta, sugebėjo kelti baimę net ir per ekraną. Taip pat pagyros nukeliautų ir jauniesiems aktoriams, vaidinusiems Luke ir Avery sūnus - Dane DeHaan ir Emory Cohen.
Pagrindinė tema, jungianti visas tris filmo dalis, tikriausiai, tėvo ir sūnaus santykiai. Atskirose dalyse nagrinėjamos teisingumo, atsakomybės temos. Šis filmas labiau patvirtina Derek Cianfrance panašumą į Terrence Mallick, dabar jau ir aš imu juos lyginti. Tačiau nenuginčijama yra tai, kad Derek atrado savitą stilių ir, regis, savo aktorius, tas pats Ryan Gosling, jo filme pasirodantis jau antrą kartą, yra pasakęs, kad atrado savo režisierius (kalba apie Derek Cianfrance ir Nicolas Winding Refn) ir jie dar tik pradeda. Lauksim naujų bendrų kūrinių, o aš lauksiu Derek Cianfrance kūrinių, su ar be Ryan'u.
Vertinimas 8/10


2013 m. gegužės 5 d., sekmadienis

05.05

Tiesiog aplankė jausmas, kad reikia parašyti kažką bloge. Nesenai žiūrėjau porą filmų, kurie kaip ir nenusipelno turėti po atskirą įrašą, bet kartu - kodėl gi ne. Taigi aptarsiu labai trumpai pirmus, ir kol kas vienintelius, šį mėnesį matytus filmus.

Safe Haven / Saugus prieglobstis (2013) Lasse Hallström
Filmą pažiūrėti pastūmėjo pažįstami, tiksliau pažįstamos (duh), sakydamos, kad nors tai ir yra romantinė drama, joje yra šis tas išskirtinio. Mano verdiktas - nė velnio. Siužetas toks nuspėjamas, kad man net nesinori jo pasakoti, jei nuspręsite pažiūrėti, daugiau ar mažiau viską nuspėsite jau po pirmų dešimties minučių. Nieko kito, apart nusistovėjusių, banalių romantinių dramų bruožų, čia neradau. Pagrindiniai aktoriai parinkti, žinoma, Holivudo gražuoliukai - Josh Duhamel ir Julianne Hough, kuriems gerai atrodyti, regis, svarbiau nei gerai pasirodyti. Vidutiniška vaidyba vidutiniškame filme, vertinimas visai nestebins. Nors ir Nicolas Sparks kūryba, bet visgi, šiam dar labai labai toli iki mėgstamiausio mano Sparks kūrinio - The Notebook (staigmena!) ir vienintelis dalykas, kuris bent kiek išsiskiria iš bendro konteksto yra Cobie Smulders (Kaip aš susipažinau su jūsų mama) personažas.
Vertinimas 5/10
imdb.com | trailer


The Words / Žodžiai (2012) Brian Klugman, Lee Sternthal
Kiek linksmesne gaida galima pagalbėti apie šį Klugman'o ir Sternthal'o režisūrinį debiutą. The Words - tai vadinamasis layered filmas, kažkaip žodis sluoksniuotas man nelabai gražiai atrodo kalbant apie filmus. Filmas prasideda nuo to, kad rašytojas Clay Hammond (Dennis Quaid) atsistoja prieš publiką skaityti savo knygos pavadinimu The Words. Tuo metu filmo veiksmas nukeliamas į knygą, kurioje kitas rašytojas Rory Jensen (Bradley Cooper) vargsta niekaip neatrasdamas savo balso, savo žodžio. Povestuvinės kelionės metu iš žmonos (Zoe Saldana) dovanų gautame lagamine rasta istorija pakeičia jo gyvenimą. Perskaityti žodžiai niekaip neiškrenta iš galvos, jis juos perrašo, lyg siekdamas patirti tai, ką patyrė autorius. Knygą atranda žmona ir pastūmėja vyrą perduoti tai spaustuvės, kurioje Rory dirba, redaktoriui. Kai Rory jau būna beveik pamiršęs visą tai, jį pasikviečia į kabinetą ir pasako, kad jo knygą nori spausdinti. Vėliau seka visuotinis pripažinimas, pinigai, šlovė, apdovanojimai. Regis, viskas atsistoja į savo vėžes, tačiau Rory sutinka tikrąjį knygos autorių, filme vadinamą tiesiog Old Man (Jeremy Irons) ir filmas nukeliamas į pokario Prancūziją, kur Young Man (Ben Barnes) išgyvena savo istoriją. Mane labiausiai ir sužavėjo ta Prancūzijos istorija. Tai buvo geriausias filmo sluoksnis. Filmas yra tiesiog meniškai gražus, pilnas gražių žodžių, truputėlio painiavos. Pabaigos nelabai supratau, bet gal net ir nesistengiau labai suprasti, tačiau man labai patiko Senio pasakyti žodžiai Rory, kai jis paklausė kodėl Senis pasisakė esantis rašytojas, jei jis nenori, kad Rory apie tai praneštų visiems, kad jis tiesiog nesupranta, ką jam dabar reikia daryti. Seni atsakė "You take those words, you take the pain.".Vienaip ar kitaip, nedrįsčiau atkalbėti, jei nuspręstumėte pažiūrėti šį filmą. Juolab, kad čia, bent jau man, nematytu būdu pasakojama trijų žmonių, išgyvenančių praktiškai tą patį, tik skirtingu metu, gyvenimo istorija. Tam tikru momentu, man net kilo mintis, kad bent jau du iš jų yra vienas ir tas pats žmogus. Nepatariu žiūrėti Bradley Cooper'io Hangover fanams, nes čia Cooper'is kartais netgi pernelyg dramatiškas, tačiau vertėtų pradėti pratintis peržvelgus būsimų jo filmų sąrašą.
Vertinimas 6/10
imdb.comtrailer


Geros ateinančios savaitės, tikiuosi, oras pas jus toks pat geras, kaip ir pas mane:)  

2013 m. gegužės 1 d., trečiadienis

Balandžio mėnesio filmas

Sunku jau patikėti, kad paskutinis pavasario mėnuo jau čia. Asmeniškai man, beliko išlaikyti poros valandų filosofijos testą (pasak dėstytojo, neišlaikyti jį sugebėtų nebent tie, kurie neatsakytų į kurį nors klausimą visiškai), kuriam būsiu visiškai pasiruošusi, kai pažiūrėsiu vieną filmą, ir galėsiu džiaugtis labai ilgomis atostogomis. Šiandien pas mane nežmoniškai karšta, ta prasme, net žaliuzės užtrauktos aklinai, kad saulės spinduliai nepatektų į kambarį, o dar turiu pridėti, kad šildymas pajungtas pilnu pajėgumu, tikriausiai, siekia mus barake iškepti.
Šiaip ar taip, nustosiu čia paistyti nesąmones ir parašysiu tai, dėl ko mes čia ir susirinkome. Mėnesio filmas. Balandžio mėnesį žiūrėjau labai mažai filmų, tad rinktis tikrai nėra sunku. Vakarykščiame įraše jau minėjau, tad jokia nebe paslaptis, kad balandžio mėnesio filmu išsirinkau Ties jausmų riba. Ilgai aiškinti kodėl net nematau prasmės.
Kimbu į darbus, jei karštis nepaveiks smegenų, o jums geros likusios savaitės!

2013 m. balandžio 30 d., antradienis

Ką žiūrėti gegužę?

Nors aš savęs niekada nelaikiau tą, kuri visada žiūri naujausius filmus, nes retai kada beišleidžiamas tikrai dėmesio vertas filmas. Originalus, intelektualiai susuktas su gera puikių aktorių vaidyba - tokį filmą aš laikyčiau vertu dėmesio. Bet kad ir kaip ten bebūtų, visada atsiranda vienas kitas filmas, kurio lauki pasirodant, ir aš visada stengiuosi tokį filmą pažiūrėti. Nuo šiol savo laukiamais pasidalinsiu ir su jumis, bei priežastimis kodėl.
P.S. Visi paminėti filmai gegužę pasirodys UK, negarantuoju, kad ir Lietuvoje, arba datos gali skirtis.

The Great Gatsby / Didysis Getsbis rež. Baz Luhrmann
Dėl ko laukiu?
Prisipažinsiu, neskaičiau knygos ir netgi nelabai žinau ko tikėtis, apart mažyčio užrašo imdb.com svetainėje ir trailerio. Labiausiai laukiu dėl filme vaidinančių aktorių.
Kas vaidina?
Leonardo DiCaprio (žmonės kalba, kad jis turėtų bent jau Akademijos nominaciją gauti, bet mes žinom kaip DiCaprio draugauja su Akademija, ar ne?:)), Carey Mulligan, Isla Fisher, Tobey Maguire, Gemma Ward ir Callan McAuliffe.
Kada pasirodys?
Gegužės 10d.
imdb.com | trailer







Star Trek Into Darkness / Tolyn į tamsą. Žvaigždžių kelias rež. J.J. Abrams
Kodėl laukiu?
O gi nelabai ir laukiu, tiesiog, manau, kad būtų labai neapdairu nepaminėti šito filmo. Pirmąjį Star Trek žiūrėjau gana senai ir nepasakyčiau, kad buvau labai sužavėta, bet visgi, galbūt kaltas tas dalykas, kad nemėgstu sci-fi. Šiaip ar taip, kada nors tai bus klasika.
Kas vaidina?
Benedict Cumberbatch, Chris Pine, Zoe Saldana ir Zachary Quinto.
Kada pasirodys?
Gegužės 17d.
imdb.comtrailer








Fast & Furious 6 / Greiti ir įsiutę 6 rež. Justin Lin
Kodėl laukiu?
Tikriausiai, labiausiai dėl to, kad mačiau visas penkias šio kino serialo dalis, ir paskutinė penkta, tarp kitko, režisuota to paties Justin Lin'o, patiko labiausiai. Prieš vienuolika metų prasidėjusi istorija jau pasidalino į šešis filmus, su penkta truputį chronologinę istorijos tvarką privertusia apgalvoti dalimi, vis dar atranda kažką naujo, kažką (apsimeskim trumpam) netikėto ir traukiančio net ne prie kompiuterio ekrano (aš tikrai nepiratauju), o tiesiai į kino teatrą. Kai kuriuos dalykus kartais reikia žiūrėti be didesnės priežasties.
Kas vaidina?
Dabar nustebinsiu labai: Vin Diesel, Paul Walker, Jordana Brewster, Michelle Rodriguez, Dwayne Johnson ir Jason Statham.
Kada pasirodys?
Gegužės 24d.
imdb.comtrailer


Now You See Me (ir, kaip sako vienas iš filmo tagline "...Now you don't") rež. Louis Leterrier
Kodėl laukiu?
Net nepamenu kada visai atsitiktinai pažiūrėjau šito filmo trailerį ir jis nukeliavo tiesiai į mano begalinį watchlist'ą. Kuo mane sužavėjo? Tam tikra prasme priminė vieną mano mėgstamiausių filmų Ch. Nolano Prestižą, ir visai ne dėl to, kad jame tai pat vaidina Michael Caine, aktoriais ir gana įdomiu siužetu. Grupė iliuzijonistų per vieną iš savo pasirodymų apiplėšia banką ir pavogtus pinigus išdalija publikai. Filme pamatysime (iš trailerio spėju) gana neblogų vizualinių efektų, nebūtinai įspūdingą, tačiau dėmesio vertą vaidybą (jei manysim, kad rodiklis yra Akademijos apdovanojimai ir nominacijos aktoriams) bei jaunąjį Franco, kuriam pirmą kartą patikėtas šiek tiek didesnis vaidmuo.
Kas vaidina?
Jesse Eisenberg, Morgan Freeman, Michael Caine, Woody Harrelson, Isla Fisher, Mark Ruffalo ir Dave Franco.
Kada pasirodys?
Gegužės 31d.
imdb.comtrailer

Bus matyti kaip seksis žiūrėti šiuos filmus. Rytoj balandžio mėgstamiausias, rinktis turėsiu vos iš kelių filmų, nes labai ilgai atostogavau ir nežiūrėjau daug filmų. O kol kas, vis dar klausau Johnny Cash'o (take the hint;) ir linkiu geros likusios savaitės, kuri man baigsis paskutiniu žinių patikrinimu pirmame universiteto kurse ir jau vasaros pradžia. Iki!


2013 m. balandžio 26 d., penktadienis

Trumpai

Labai labai trumpas įrašas. Apie tai, kaip mano bloge (viršuje) atsirado puslapis pavadinimu 2013 Filmai, ten rasite visus mano šiemet pamatytus filmus, su nuorodomis į postus susijusius su jais (jei tokie yra).
Antras dalykas, MTV žada kurti filmo Klyksmas adaptacija ir kalbina filmo režisierių Wes Craven režisuoti serialo pilotinę seriją.
Tik tiek teturiu pasakyti šiandien.
P.S. Jei nesate nieko suplanavę šiam vakarui, 23.00 per TV1 Snobo nakties rubrikoje bus rodomas Silver Linings Playbook :)

2013 m. balandžio 23 d., antradienis

Walk The Line | Ties jausmų riba (2005)

Nuo rugsėjo filmai užima tikrai didelę dalį mano gyvenimo, kad ir kaip lengvai skambėtų filmų žiūrėjimas per paskaitas, aš niekaip nesugebu išaiškinti žmonėms, kad tai toli gražu ne viskas, ką mes ten darome ir tai tikrai nėra tas dalykas, kuriam skiriama daugiausiai dėmesio. Filmo žiūrėjimas sudaro gal kokį dvidešimt procentų viso darbo, nes lieka perskaityti nepavydėtinai daug rašytinių šaltinių, analizuoti net menkiausias detales (kartą teko bene puse paskaitos kalbėti apie tvoros motyvą filme Nasrai (Jaws, 1975). Tokiu atveju, nori nenori filmai pradeda ir atsibosti, o kai kurie pasidaro ir išvis nebežiūrimi. Taip tapau be galo išrankia filmams, kartais filmą renkuosi ilgiau nei pats filmas trunka, o dažnai įsijungus atsibosta jau po dešimties minučių. Tačiau vakar taip neatsitiko, jau labai seniai galvojau pažiūrėti filmą, pavadinimu Ties jausmų riba (Walk the Line, 2005), ir vakar buvo ta diena.

IMDb.com traileris

Biografinė legendinio dainininko Johnny Cash drama, istorija nuo vaikystės, praleistos šeimoje, kurioje tėvas jo atvirai nekentė ir kaltino už ankstyvą brolio mirtį, kur mama neturėjo teisės paprieštarauti tėvui, iki piršlybų vienintelei kada nors mylėtai moteriai - June Carter. Pasiremtas paties "Vyro juodais drabužiais" parašytomis knygomis, filmas suteikia išskirtinę galimybę pasivaikščioti po užkulisius tada, kai muzikos pasaulyje žibėjo Elvis, The Beatles ir Jerry Lee Lewis.
Nuo pat pirmų minučių filmas mane pakerėjo nuostabiu operatoriaus darbu ir puikia mažųjų aktorių vaidyba. Nuo pirmųjų minučių, kuomet trumpai parodoma situacija legendos namuose, neslepiama tėvo neapykanta, kaltinimai dėl brolio mirties, ir žodžiai, kurie įskaudintų kiekvieną - Dievas pasiėmė ne tą sūnų, filmas įtraukia. Nuoširdžiai nepamenu kada paskutinį kartą per kokį nors filmą nebuvau jo sustabdžiusi nepatikrinti vieno ar kito fakto, nepažiūrėti kažkur matyto aktoriaus/aktorės pavardės, tačiau šio filmo stabdyti nesinorėjo. Artisto kančia kare, atskirtam nuo mylimosios, kuomet įsigyta irmoji gitara ir sudėtos pirmos eilutės, kurios vėliau tapo didžiuoju tramplynu į aukštumas, čia taip pat nebuvo labai svarbu. Po karo grįžęs namo ir pagaliau sukūręs šeimą, jis nenorėjo uošvio siūlomo darbo ir tikėjo, kad vieną dieną jo dainos skambės per radiją. Vieną rytą pasibeldęs į įrašų studijos duris, Johnny Cash'as gauna progą pasirodyti atrankoje, atlikdami nuobodžią ir visiems iki gyvo kaulo įgrįsusią dainą jie išvadinami ko ne niekam tikusiais ir vos neišspiriami lauk, tačiau Johnny nepriima neigiamo atsakymo. Paklaustas kokią dainą sudainuotų, jei žinotų, kad ta daina paskutinė, Cash'as atlieka karo metu parašytą dainą, kurią tą pačią dieną įrašo ir kuri jau po kelių dienų sukosi radijuje. Vėliau prasidėjo koncertai, turai, linksmybės, merginos, narkotikai ir alkoholis, žmona uždraudė namuose kalbėti apie koncertus, o tai jį tik dar labiau tempė į bedugnę, tačiau vieno iš pirmųjų koncertų metu sutikta June pakeičia viską. Į gitaros stygas įsipainiojusios suknelės atraiža pasilieka jo rankose, o pati June sužavi, pirmą kartą ne kaip atlikėja, bet kaip moteris. Po kocerto susitikę užkandinėje jie, vos keletą valandų pažįstami, pradeda kalbėtis, Johnny jai papasakoja apie brolį, apie kurį nekalbėjo jau daug laiko. Laisvė kalbėtis, tai, kas namuose buvo uždrausta ir nuoširdi June užuojauta įžiebia pirmą kibirkštėlę, kuri negęso iki pat mirties. Toliau seka narkotikų skandalas, areštas, skyrybos, tačiau June jį išgelbėja. Atsigavęs ir perėjęs narkotikų ir alkoholio pragarą Cash'as atkreipia dėmesį į fanų laiškus, atsiųstus iš Folsomo kalėjimo. Ten jis nusprendžia surengti pirmą akustinį koncertą po ilgos pertraukos, ir jau tuo metu, kai visi aplink naudojasi elektronika. Išlikęs ištikimas savo stiliui, įrodęs, kad muzikai tereikia širdies Johnny grįžta į aukštumas ir vieno iš koncertų metu pasiperša June, kaip jis pats sako, jau koki keturiasdešimtą kartą, ir netęsia dainos, kol ji nesutinka, nes Johnny nepriima neigiamo atsakymo.
Filmas man paliko tik labai gerą įspūdį, idealiai atliktas Reese Witherspoon (June), kuri už vaidmenį gavo Oskarą, ir nemažiau spalvingos asmenybės, už patį Cash'ą, Joaquin Phoenix (Johhny Cash), kuris buvo nominuotas Oskarui, darbas, pasirodė toks nuoširdus, kokio jau seniai nemačiau. Baigus filmavimą Joaquin pateko į reabilitacijos kliniką. Verta paminėti tai, kad aktoriaus gyvenimas ne taip jau ir skyrėsi nuo paties legendinio dainininko, Joaquin taip pat anksti neteko brolio, aktoriaus River, kurį pats ir rado, kovojo su priklausomybėmis ir nestokojo skandalų. Vos prieš tris ar keturis metus, paskelbė, kad išeina į pensiją, tačiau vos po kelių mėnesių pasirodė naujas jo filmas. Tiek Joaquin, tiek Reese, abu filme visas dainas buvo įrašę patys ir abu mokėsi groti instrumentais nuo nulio. Nors muzikos klausausi kiaurą dieną, apie ją beveik nieko nežinau, klausausi prieš dešimtmečius sukurtų dainų, o naujienas išgirstų tą vieną dieną per mėnesį įsijungus radiją. Šiame filme muzika buvo tikra, skambėjo iš širdies. Johnny Cash charizma, kuri yra neatskiriama nuo kančios, perteikta idealiai. Tiesa, tiek Johnny, tiek June abu sutiko, kad Reese ir Joaquin juos vaidintų, tačiau June nesulaukė filmo kūrimo pradžios, o po keturių mėnesių užgeso ir Cash'o žvaigždė.
Jei kas nors paprašytų keliais žodžiais apibūdinti šį James Mangold'o filmą, pasakyčiau tik tiek, kad tokio nuoširdaus filmo dar reikėtų paieškoti, čia niekas nepasilieka už kadro, autentika yra aukščiausias kriterijus, o meilė tokia subtiliai graži, kad filmas patiks ir visiems nekenčiantiems romantinių filmų. Tiesa, įsitikinkite, kad jums prie širdies (ir prie ausies) country muzika, nes jos čia išgirsite į valias, tačiau nedrįskite teisti iš anksto, nes Cash'o muzika tokia, kokios niekas prieš jį ir po jo neatliko, o sodrus balsas priverčia pamiršti, kad klausomės country, nes iš jo lūpų skamba ne kiek country, kiek Cash žanro muzika.
Vertinimas 9/10

2013 m. balandžio 12 d., penktadienis

Krudžiai | The Croods

Šiandien reikėjo mieste prastumti gana nemažai laiko, tad nusprendžiau pažiūrėti filmą. Vienintelis tokiu paros metu rodomas buvo naujasis animacinis filmas Krudžiai, kadangi buvau skaičiusi gan neblogas nuomones apie jį, nusprendžiau pabandyti, nors animacija man ir ne prie širdies. Žinoma, širdis raudojo perkant bilietą, nes vos už keleto valandų tame pačiame kino teatre rodė The Place Beyond the Pines, tačiau po filmo gailesčio neliko, nes jis sugebėjo pranokti lūkesčius.
IMDb.com

Pasakojimas apie priešistorinę šeimą, gyvenančią urve, nes šeimos galva yra įsitikinęs, kad viskas, kas yra už urvo ribų yra blogis. Vyresnioji jo duktė anaiptol nesutinka su tėveliu ir trokšta nuotykių, sykį naktį ištrūkusi iš urvo ji sutinka vaikiną, vardu Gajus, jis jai parodo ugnį ir papasakoja apie artėjančią pabaigą. Sugriuvus urvui šeimyna neturi jokios kitos išeities kaip tik ieškoti kito prieglobsčio. Šeimyna, vedama Gajaus susiruošia kelionei į kalną, čia prasideda jų nuotykiai.

Jau minėjau, kad animacija man nelabai patinka, net iš Disney klasikos skyriaus esu mačiusi vos vieną kitą filmą, ką jau kalbėti apie dabar kuriamus kompiuterinius filmukus, tačiau šį galėčiau tik pagirti ir dar netgi parekomenduoti. Manau, kad gana didelį pliusą uždeda lietuviškas dubliavimas (nors vos atsiradus galimybei pažiūrėsiu ir nedubliuotą versiją), man visada patiko tai, kaip lietuviai gražiai dubliuoja filmukus, žaismingais balsais, su emocijomis. Vizualine prasme Krudžiai, tikriausiai, tik vos vos nusileidžia Įsikūnijumui, parodyti vaizdai tiesiog gniaužė kvapą. Išties, aš nebelabai pamenu kada mačiau filmą 3D formatu ir tai jautėsi, ir buvo reikalinga, tačiau šiuo atveju yra būtent taip. Gamtos, ir ne tik, detalės apgalvotos iki menkiausių smulkmenų. Augalija ir gyvūnija žavėjo labai charakteringu vaizdavimu ir galinga fantazija. Taip pat, man labai įsitrigo vienas dalykas, tai - puikus garso takelis lydėjęs visą filmuką.

Svarbiau už vizualinius motyvus šiame filmuke, be abejo, buvo pati istorija, kuri buvo tokia elementariai paprasta, bet jokiu būdu ne prasta. Nors pagrindinių veikėjų buvo netgi septyni, tačiau istorija iš esmės sukosi tik apie tėvą, dukrą ir jų tarpusavio santykius. Šeimos galva - Grugas, vaizduojamas kaip vyras ginantis savo tvirtovę, savo namus, ir svarbiausia, savo šeimą, labiausiai patiko filme pasikartojęs motyvas, kaip jis vis tikėjosi, kad jo uošvienė pagaliau numirė. Ipė - vyresnioji dukra šeimoje buvo tas nepaklusnus vaikas, kuriam vis norėjosi nuotykių ir naujų potyrių. Ji kas vakarą lipdavo aukštyn palydėti saulės, jai pamojuoti, ji nenorėjo gyventi urve, tamsoje. Nors kiti veikėjai nebuvo taip smulkiai nagrinėjami, tačiau jie visi atliko gana svarbų vaidmenį, bailys brolis, amžinai kūdikį, besielgiantį kaip gyvūną, sauganti mama ir senolė gražiai pavadinta baba. Be žmonių filmuke buvo nemažai nežemiškų būtybių, gyvūnų, kurie galėtų būti laikomi dabar namuose laikomų gyvūnėlių ekvivalentais. Žinoma, be mielų, jaukių gyvūnėlių, šeimynėlės tyko ir plėšrūs žvėrys, nuo kurių juos dažniausiai gelbsti Gajus, o tai baisiausiai siutina Grugą, kuriam permainos lygu mirčiai, tačiau palaipsniui jis išmoksta prisitaikyti ir netgi pakeičia savo įsitikinimus.

Šis animacinis filmas yra puikus šeimos, kaip vertybės aukštinimo pavyzdys, taip pat, įrodymas, kad net labiausiai užsispyrę žmonės gali pasikeisti. Nors istorija rutuliojosi prieš kelis milijonus metų, šeimynėlės elgesys galėtų būti aptinkamas ir ne vienoje šiuolaikinėje šeimoje - metai gali keistis, tačiau problemos išlieka tokios pat.

Vertinimas:
9/10


2013 m. balandžio 9 d., antradienis

Truputis naujienų

Nors ilsiuosi po visų mokslų namuose šį "šiltą" pavasarį, visvien negaliu nesidomėti įvairiomis naujienomis, žinoma, daugiausia jų būna susiję su kino ir televizijos pasauliu, tačiau nesvetimi man ir visi kiti įvykiai.
Šį rytą nukeliavus į twitter pasitiko viena žinia, kuri vėlgi, kaip ir su The Following atnaujinimu antram sezonui, iškėlė klausimą: ar reikėjo? Ankstesniame įraše aptartas naujas serialas Bates Motel vos po keturių serijų jau yra atnaujintas antram sezonui. Kuo toliau tuo vis labiau šis serialas mane nuvilia, žiūriu, greičiausiai, vien dėl idealios Farmigos vaidybos ir smalsumo sužinoti tą patrindinę visos istorijos vinį, nes kol kas man čia viskas labai padrika ir neaišku, arba tai, arba aš turiu rimtų dėmesio sutrikimų.. Šiaip ar taip, kaip ir visus serialus, žiūrėsiu bent iki dešimtos serijos, jei nekabins vis dar, tada mesiu.
Senesnės naujienos tokios, kad kino pasaulis gedi prieš kelias dienas anapilin išėjusio kino kritikos pradininku laikomo Roger Ebert ir kovą su sunkia liga vakar pralaimėjusios aktorės Annette Funicello.
Kitos naujienos: sekančios James Camerono blokbasterio Avatar dalys, jau niekam nebe paslaptis, nukeliaus po vandeniu, tačiau bus ne taip, kaip daugelis tikėjosi. Povandeninės scenos nebus filmuojamos priešais žaliąjį ekraną, bet išties po vandeniu. Taip Cameronas į jau ir taip mokslinės fantastikos šedevru, naudojamų technologijų atžvilgiu, laikomą Avatar pridės dar daugiau ir dar naujesnės technikos.
Su filmų žiūrėjimu kol kas sekasi visai nekaip. Watchlistas netrumpėja, o ilgėja, tačiau, manau, kad vakarais bus galima atrasti laiko bent vienam filmui. Taip pat, turiu minčių pažiūrėti visus filmus kada nors laimėjusius Oscarą geriausio metų filmo kategorijoje. Žinoma, tai nebūtinai bus išskirtinai geriausi pasaulio filmai, tačiau norisi sužinoti kas, tarkim, prieš penkiasdešimt metų buvo laikoma geru filmu.
Geros likusios savaitės:)

2013 m. balandžio 1 d., pirmadienis

Kovo mėnesio filmas

Šį mėnesį renkuosi net iš 32 filmų. Rimčiausi kandidatai Good Will Hunting, Scream, Fight Club ir Cloverfield. Nusprendžiau pasirinkti Cloverfield dėl to, kad šis filmas labiausiai nustebino, gerąja perasme. Apie jį jau rašiau praeitame įraše.
Taip pat turiu pasakyti, kad įrašai gali tapti labai reti artimiausią mėnesį, nes visai neplanuotai keliausiu į gimtinę, nežinau kiek laiko kam galėsiu skirti, gal net filmams nepakaks.
Gerų švenčių, atostogų, kas atostogaujate, kas ne, tam geros ateinančios savaitės ir viso mėnesio!

2013 m. kovo 22 d., penktadienis

Cloverfield | Projektas Monstras (2008)

Oficialiai baigėsi mano pirmi metai universitete ir paskutinės paskaitos metu gavau progą pamatyti tokį filmą, kurio savo noru niekada nebūčiau pažiūrėjusi, ir tai tik dar kartą man įrodė, kad negalima nurašyti kažko, kas yra "ne tavo skonio".

Ekrane pasirodo žodžiai nurodantys veiksmo vietą, kurį laiką ekrane matomas tik tiksintis laikrodis. Dokumentas, kurį dabar matote yra Jungtinių Amerikos Valstijų privati nuosavybė. Įsijungia kamera, rodomas laikas 6:42 ryto, balandžio 27 diena. Ranka nestabiliai laikoma kamera keliauja prie lango ir atveria vaizdą į centrinį Niujorko parką, pristatomi du veikėjai ir nutrūkus pirmai scenai esame nukeliami į vakarėlį, kur mus supažindina su kitais veikėjais, ta pati nestabili kamera. Po gero pusvalandžio kažkas nutinka, visi išbėga į lauką ir gatve praskrieja Laisvės statulos galva. Po kurio laiko ekrane galima įžiūrėti, pro dūmus, tarp Niujorko dangoraižių, kažką besislepiantį.
Taip prasideda vienas įdomiausių mano matytų filmų. Prodiuseris - J.J. Abrams, manau, tai jau daug ką pasako, priešingai nei režisierius Matt Reeves, kuris nei iki šio, nei po šio filmo nepristatė kažko labai įsimintino (galbūt tai buvo vienas iš išankstinio nurašymo faktorių). Labai puikiai suplanuota reklama, kuomet pirmasis filmo traileris, kuriame buvo matoma ranka laikoma kamera užfiksuotas sprogimas Niujorke ir skriejanti Laisvės statulos galva, jokių pavadinimų, jokių užrašų, buvo parodytas prieš Transformers. Visi pagrindiniai filmo veikėjai turėjo sukurtas myspace (filmas pasirodė 2008, facebook dar nebuvo toks populiarus) paskyras ir paskutinį kartą jose lankėsi filmo premjeros dieną. Dviejų pagrindinių veikėjų vlogai buvo talpinami vienoje svetainėje, kur buvo nagrinėjami jų santykiai. Filmas buvo filmuojamas, prisidengiant kitais pavadinimais, aktoriai neturėjo teisės perskaityti filmo scenarijaus, kol nepasirašė sutarties. O aktoriais buvo atrinkti išskirtinai neikur iki tol nepasižymėję, kad mes galėtume patikėti, kad tai realūs žmonės. Taigi, iš esmės, tai buvo labai panašu į dokumentinį filmą. Negalima pamiršti ir tų scenų, kuriose tiesiog filmuojamas televizorius, kuriame žinių vedėja praneša apie nelaimę.
Tai nebuvo panašu į jokį mano iki šiol matytą monstrų tematikos filmą. Vien tas faktas, kad visas filmas be išimties buvo užfiksuotas taip vadinama hand-held kamera, asmeniškai man, padarė labai daug įtakos. Viena iš mėgstamiausių mano frazių, kalbant apie man labai patikusius filmus, visada būna tokia, kad "nesinori nei sumirksėti, nes bijai praleisti kažką svarbaus", bet manau, kad šis filmas yra pirmasis, kurį žiūrint išties baisu užsimerkti ilgesniam laikui. Labai nestabili, pastoviai judanti, kartais besivartanti, kamera, labai greitas montažas, iš niekur kartais įsiterpiantys trumpi filmukai iš praeties, veiksmas, efektai, pabaisa. Viskas veda nuo vieno klausimo prie kito. Prieišingai nei kituose mosntrų filmuose, čia nebuvo paaiškinta nei iš kur, kaip ir kada Niujorko gatvėje atsirado monstras, nei tai, ar pavyko jį nugalėti.
Cloverfield atrodo tarsi trumpa ištrauka iš niekuo neišsiskiriančių niujorkiečių, kurie tenorėjo surengti atsisveikinimo vakarėlį draugui ir nufilmuoti jam savo palinkėjimus, gyvenimo. Kamera viso filmo metu atrodo lyg vis atsidurianti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, nors daug svarbių momentų ir pasilieka už kadro. Jei toms 85 minutėms (taip, filmas toks trumpas) apsimestumėmė, kad nežinome nieko, kas dedasi pasaulyje galėtume leisti sau patikėti, kad matome tikrą dokumentiką, pateiktą iš po katastrofos atrastos kameros.
Filmas baigiasi kovo 23 dieną, 6:42 ryto. Po paskutinio kadro įtarptas dar vienas vaizdelis iš praeities. Pora Ferio rate ir paskutiniai ištarti vyro žodžiai "I had a good day".

Trumpai:
Kadangi filmas buvo trumpas, tai dar truputėlį jį ir aptarėme. Metus pradėjome su S. Spielbergo kūriniu Jaws ir užbaigėme Cloverfield ne be priežasties. Ryklys ir pabaisa simbolizuoja Amerikos priešus. Monstras Cloverfield, asocijuojamas su rugsėjo 11-osios įvykiais, Amerika vėl turi gintis nuo kitataučių (šiuo atvėju, tikriausiai, priešu iš kitos planetos), turi įrodyti savo stiprybę ir galybę (kas nelabai sekasi), vėl kautis dėl laisvės (simbolinis Laisvės statulos galvos nukirtimas) ir ramybės. Iš tikrųjų tokias katastrofas jau esame matę daug kur, netgi dar prieš rugsėjo 11, tokiuose filmuose kaip Armagedonas ar Nepriklausomybės Diena, tačiau tikrai niekur jos nebuvo parodytos taip realistiškai.

Vertinimas 9/10, ir dešimt neduodu tiktai dėl vieno epizodo filme, kuris man pasirodė labai nelogiškas. Vienas vienintelis toks buvo, bet buvo.

Gero savaitgalio!!

2013 m. kovo 19 d., antradienis

Bates Motel | episode 1

Ką tik baigiau žiūrėti naujo serialo Bates Motel pirmąją seriją. Serialas remiasi 1960-ųjų A. Hičkoko šedevro Psycho idėja, nors išties, radau tik vieną panašumą - tai veikėjų vardai. Nuo tos minutės, kai aptikau, kad bus kuriamas serialas, kuris lyg ir turėtų pasakoti apie Norman Bates istoriją iki tampant psichiniu ligoniu ir žudiku, nusprendžiau, kad pabandysiu pažiūrėti bent pirmą seriją, daugiausia iš smalsumo, su klausimu - kaip dar galima sugadinti Psycho vardą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Norman (akt. Freddie Highmore) randa savo tėvą negyvą rūsyje ir mama (akt. Vera Farmiga), siekdama atversti naują gyvenimo lapą išvažiuoja su juo gyventi į naują vietą. Žinoma, ta vieta yra legendinis Psycho namas. Jau nuo pat pradžių tampa aišku, kad Norma Bates yra viena iš tų motinų, kurios niekada nepaleis savo mažojo vaikelio, ji juo rūpinasi netgi kiek perdėtai. Man pasirodė gana didelę reikšmę turintis tas dalykas, kad Normanas į mamą visada kreipiasi pilnu kreipiniu mother, nors dauguma kreiptųsi tiesiog mom, ar mum, ir, manau, teisinga būtų sakyti, kad tai ne vien pagarbos ženklas.
Maždaug pusę serijos bandžiau suvokti ir įžvelgti nors menkus Psycho bruožus, tačiau serialas atrodė panašus į paprastą paauglių dramą, kur pagrindinės problemos yra patinkantys vaikinai/merginos, patekimas į sporto komandą ir panašiai, tačiau antroji pusė leido suprasti kodėl serialui užkabintos siaubo ir trilerio etiketės. Gana netikėtas Normos proveržis, kraujo balos ir kūnas paslėptas vonioje, plius, ideali Veros Farmigos vaidyba, pakylėjo šitą serialą truputėlį į aukštesnį lygį mano akyse.
Netrūko ir labai banaliu bei ganėtinai nuobodžių dialogų, kaip pirmai serijai, manau, kad reikėjo pasistengti labiau, visgi Pilot epizodas labai dažnai nulemia tolimesnę serialo sėkmę.
Sekančią seriją žiūrėsiu, nes įdomu paprasčiausiai kaip bus vystoma istorija. Ar tai bus serijos ar serialas, ar kiekvienoje iš jų bus nužudytas žmogus, kokia tvarka vyks pasakojimas. Iš pirmos serijos to pasakyti nelabai išeina.
Dar turiu paminėti, kad buvo pakankamai įdomu pamatyti kaip šešiasdešimtaisiais sukurtos istorijos prieišstorė atrodo šiais laikais.

Vertinimas 6/10

2013 m. kovo 18 d., pirmadienis

Role Models | Vyriškas auklėjimas (2008)



Istorija pasakoja apie du vyrus, kurie dėl netinkamo elgesio gauna šimtą penkiasdešimt valandų viešojo socialinio darbo organizacijoje Sturdy Wings, kur turės leisti laiką su vaikais. Wheeler (akt. Sean Williams Scott) gauna jaunojo padaužos Ronnie (akt. Bobb'e J. Thompson) priežiūrą, o Danny (akt. Paul Rudd) įpareigotas rūpintis šiek tiek vyresnio amžiaus vaikinuku, kuris gyvena visiškai atitrūkęs nuo realybės - Augie (akt. Christopher Mintz-Plasse).

Filmą rinkausi pirmiausia dėl aktorių. Pastaruoju metu komedijų žanre man labai imponuoja Paul Rudd (Anchorman, Wanderlust, I Love You, Man), o jam į kompaniją pridėtas Sean Williams Scott (visa serija American Pie) pasirodė gana įdomus pasirinkimas, ir, jei atvirai, leido nuspėti kelias šios komedijos scenas. Taip pat filmo mažųjų vaidmenys patikėti tokioms dviem kylančioms žvaigždėms kaip Thompson ir Mintz-Plasse (kuriam ši rolė buvo antroji po Superbad) taip pat, filme išvysite kitus gerai žinomus savo srities profesionalus - Ken Jeong, Jane Lynch ir Elizabeth Banks.
Viskas prasideda nuo to, kad viskuo nepatenkintas Danny išlieja pyktį dėl ką tik įvykusių skyrybų su mergina ant salės pilnos mokinių, kurie tik atėjo pasiklausyti paskaitos prieš narkotikus ir už energinį gėrimą, kurį jis su Wheeler ir reklamuoja. Vėliau jų automobilį kėsinasi nutempti už tai, kad jis priparkuotas ne vietoje. Pora kvailų sprendimų, pora sulaužytų įstatymų, vienas automobilis ant statulos ir trumpai tariant abu vyrukai atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, kuomet išeitys yra tik dvi - mėnuo kalėjime, arba 150 valandų socialinio darbo. Pasirinkę, jų manymu, geresnę išeitį jie dalyvauja programoje, kurios metu turi leisti laiką su vaikais. Vaikas, kurį gauna Wheeler yra tarsi sumažinta jo kopija, nors tam tikrais momentais buvo galima pastebėti, kad mąstymas jų visiškai vienodas, nors amžias visai ne. Danny gauna tikrą šių dienų karį, no liferį iki gyvo kaulo, kuriam jis padeda sukurti naują šalį, nugalėti karalių ir gauti merginą.
Nepasakyčiau, kad šis filmas buvo kažkas tokio, bet drįsčiau pavadinti viena geresnių komedijų. Nors nebuvo apsieita ir be nuspėjamų ir gana banalių scenų, tačiau to buvo galima tikėtis. Asmeniškai man juokingiausia filmo vieta buvo ta, kurioje Ronnie nuverčia ilgai statyą palapinę ir Danny jam sako "God Dammit Ronnie!" ir Ronnie atsako "What? Because I'm black, you think I did it?" ir šiaip, pasakysiu, kad Ronnie buvo mano mėgstamiausias veikėjas. Apibendrinant, tai dar viena iš komedijų, tačiau visose jose galima atrasti kažką originalaus.

Vertinimas 7/10


Sveiki

Sukūriau šį blogą praeitų metų kovo šešioliktą dieną, tuomet net nesistengiau jo sukoncentruoti į kažkokį tai vieną dalyką ir rašiau apie viską. Štai kodėl daugiau nei šimtas įrašų jau iškeliavo anapilin ir dar keli prie jų prisidėjo šiandien. Nuo šiol jokių asmeniškumų, rašysiu tik apie filmus ir televiziją, nes, būkim sąžiningi, mano gyvenimas nėra toks įdomus, kad kažkam norėtųsi apie jį skaityti, tačiau savo nuomone apie kiną ir televiziją dalytis norėčiau. Ačiū visiems iki šiol sekusiems ir skaičiusiems mano rašliavas, stengsiuosi rašyti truputėlį dažniau (juolab, kad visą kovo mėnesį kasdien pažiūriu bent po filmą, kartais net po kelis) ir ne tik apie pavienius filmus, tačiau ir apie naujienas iš kino pasaulio, galbūt šiaip pamąstymus apie vieną ar kitą žanrą, aktorius, ar režisierius.
Ačiū už dėmesį.
Su gimtadieniu, echotastic:)

2013 m. kovo 11 d., pirmadienis

Seven Pounds|Septynios Sielos

Prieš kelias dienas draugas užsiminė apie filmą pavadinimu Seven Pounds ir paminėjo, kad tas filmas yra "so depressing, I wanted to kill myself", o jis šiaip jau labai optimistiškas žmogus, todėl likau suintriguota. Nedvejodama įtraukiau filmą į savo beribį watchlistą su mintimi, kad kurią nors dieną pažiūrėsiu, ir ta diena buvo šiandien.

IMDb.com
Filmas pasakoja apie žmogų, vardu Ben Thomas (akt. Will Smith), kuris slegiamas praeities nelaimės padeda septyniems atsitiktiniams nepažįstamiems.

Norisi papasakoti koks nuostabus man pasirodė šis filmas, tačiau visiškai nesinori jo gadinti nemačiusiems. Šis filmas yra jau antras režisieriaus Gabriele Muccino ir aktoriaus Will Smith darbas, pats Smith'as yra sakęs, kad Muccino puikiai išmano žmonių santykius ir šį filmą pavadino modernia meilės istorija, nepanašia į jokią kitą, būtent tą aš ir mačiau. Nors, tikriausiai, visą pirmą valandą sėdėjau ir galvojau kas per velnias, kokias aš čia nesąmones žiūriu, nes truputis painiavos buvo įvelta su retrospektyvinėmis scenomis, prisipažinsiu, kad nieko nesupratau, bet tai tik dar labiau mane sudomino. Man niekada nepatiko tokie filmai, kur viskas aišku nuo pat pirmos minutės (galbūt todėl vienas mėgstamiausių mano filmų yra Ch. Nolano Prestižas). Kai viskas pradeda dėliotis į vietas, atrodo, turėtų aplankyti tas palengvėjimo ir supratimo jausmas, tačiau atvirkščiai, su šituo filmu vis labiau ir labiau klimpsti į duobę, emocinę, galbūt. Nesugalvoji kaip pateisinti Beno veiksmų (nes neskaitei aprašymo prieš žiūrėdamas filmą), ir kai suvoki kas netrukus atsitiks, regis, net nustoji kvėpuoti, laukdamas, galbūt kažkiek tikėdamasis, kad to nebus.
Na, man nebuvo taip, kad norėjau nusižudyti jį pažiūrėjus, tačiau negaliu paneigti, kad filmas iš ties yra slegiantis. Nors, trumpam ir atstato tą viltį ir tikėjimą žmonija. Po šio filmo mano požiūris į patį Will Smith'ą pasikeitė, ir gerokai. Kažkodėl ankščiau aš jį visada matydavau tik kaip aktorių, tinkantį vaidinti visokius lengvus, niekuo neypatingus personažus, likau nustebinta.
Manau, kad filmas keliaus į mėgstamų sąrašą (ne mėgstamiausių), galbūt, kada nors prie progos ir dar kartą pažiūrėsiu jį. Prieš pradedant rašyti turėjau tiek daug minčių, tiek daug visko norėjau parašyti, bet dabar galvoju, kad užteks ir tiek, nes tai yra vienas iš tokių filmų, kurį geriau pažiūrėti, nei apie jį perskaityti šimtus rašliavų.
Vertinimas 7,8/10

2013 m. kovo 8 d., penktadienis

No, please don't kill me, Mr. Ghostface, I wanna be in the sequel!

Manau jau iš pavadinimo visai aišku apie ką rašysiu:)
Šiandien per Holivudo paskaitą žiūrėjom Scream (1996 Wes Craven), turiu prisipažinti, kad mačiau jį pirmą kartą, nors ketvirtos dalies ėjau žiūrėti į kino teatrą. Šiaip jau nemėgstu siaubo filmų visiškai, tačiau šitą galėčiau pavadinti siaubo komedija, todėl man visai patiko. Aš netgi nusprendžiau paskutinį savo rašto darbą universitetui rašyti apie teen slasher filmus, žinoma, ši tema buvo pasiūlyta turint omeny Klyksmą. Taigi grįžusi namo pasidariau mažytį šių filmų maratoną, tiesa, dabar esu pristabdžiusi trečią dalį, trumpam.

Septyniasdešimtaisiais, po tokių filmų kaip Texas Chainsaw Massacre ir Halloween prasidėjo naujas kino žanras, dabar vadinamas teen slasher. Tokio tipo filmai buvo kuriami specialiai paauglių auditorijai ir per labai trumpą laiką beprotiškai išpopuliarėjo. Pagrindiniai teen slasher bruožai: peiliu ginkluotas žudikas, dažniausiai besivejantis patrauklią gražuolę (kuri neretai būna menkai prisidengusi), pagrindiniai veikėjai - grupelė draugų, dažniausiai paauglių. Filmuose tėvai ir suagusieji dažniausiai vaizduojami kaip bejėgiai nieko nematantys ir negalintys padėti asmenys. Taip pat, visi filmai turi bent po kelis tęsinius. Po jų sekė Friday the 13th ir visa serija The Nightmare on Elm Street. Šių filmų populiarumą patvirtina ir pajamos, pavyzdžiui, sukurti filmui Halloween reikėjo 325000 dolerių, o jis uždirbo per 47 milijonus dolerių. Aštuoniasdešimtaisiais pradėti kurti daugelio filmų tęsiniai vis dar buvo tokie pat populiarūs, o kai kurie net populiaresni už pirmuosius.Tačiau aštuntoje dešimtmečio antroje pusėje šių filmų populiarumas emė kristi, imta kalbėti apie tai, kaip kūrėjai išsisėmė ir tokie filmai nieko nebestebina ir yra pernelyg nuspėjami (nors kai kurie kritikai kalbėjo, kad būtent tai, kad žiūrovas lengvai gali nuspėti pagrindinius siužeto posūkius ir buvo tas faktorius, kuris labiausiai traukė jaunąją auditoriją), kol devintojo dešimtmečio pradžioje jau buvo sukurtos paskutinės skerdynių filmų dalys ir paauglių filmų era buvo uždaryta. Dauguma devintojo dešimtmečių frančizių yra laikomos skirtomis vyresniai auditorijai.
1996-ųjų gruodį išleistas Scream vėl atgaivino paauglių žanrą. Filmas buvo absoliuti sėkmė ne tik bilietų kasų duomenimis, tačiau ir kritikų akimis. Filmą parašė Kevin Williamson (dabar mums pažįstamas kaip The Vampire Diaries ir The Following kūrėjas), o režisavo visiems tada jau puikiai žinomas "etatinis" siaubo filmų režisierius Wes Craven. Filme labai dažnai minimi kiti siaubo filmai, aktoriai ir personažai. Šio filmo tikslas buvo naujai pateikti visiems iki gyvo kaulo pažįstamus stereotipinius paaugliškų siaubo filmų bruožus ir, regis, kūrėjams pavyko tai įgyvendinti. Taip pat, įnešta keletas naujų, tarkim, pagrindinė visada išgyvenanti mergina, taip pat netikėtas žudikas, kuris ilgą laiką slėpėsi po šeimos nario, draugo ar net vaikino kauke. Kitoks paaugliškas siaubo filmas nevengė pateikti ir pašiepti iki tol gyvavusių pirmtakų sukurtų konvencijų - pirmoje dalyje Sidney (akt. Neve Campbell) kalbėdama telefonu apie siaubo filmus pasako, kad pagrindinė mergina visada yra "kvaiša lipanti laiptais į viršų tada, kai turėtų bėgti lauk pro duris" ir vos už kelių sekundžių pati padaro tai, ką nesenai išvadino kvailu poelgiu - bėgdama nuo žudiko ji lipa laiptais aukštyn. Filme sudaromas įspūdis, kad paaugliai tiek smarkiai persunkti visų siaubo filmų, kad susidūrimas su žudiku jiems yra tarsi pramoga, kad ir ši Tatum (akt. Rose McGowan) pasakyta frazė, kurią panaudojau įrašo antraštei. Antrojoje trilogijos dalyje (tęsinyje) yra scena, kurioje rodomi kino studentai, diskutuojantys apie tai, kad filmų tęsiniai dažniausiai būna visiškas šlamštas. Ironiška ir taiklu. Taip pat, bandydami išsiaiškinti kas yra naujasis skerdikas veikėjai pasitelkia į pagalbą pagrindinius tęsinių bruožus. Visa tai, ką paminėjau plius keletas tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pridėtų juokelių (Stu: I think I'm dying here, man! ; Stu: My mom and dad are going to be so mad at me!) garantavo trilogijai ne tik sėkmę, bet ir kelionę į "Klasika" pažymėtų filmų lentynas.
Po fenomenalios filmo sėkmės atlikti tyrimai parodė, kad net 92% apklaustų paauglių filmo žiūrėjimą laiko geriausiu laisvalaiko užsiėmimu, o 68% jų kine buvo apsilankę per pastarąją savaitę, tokio pat tyrimo atlikto 1993-aisiai metais rezultatai rodė, kad tokių buvo vos 55%, taigi Scream vėl sužadino paauglių susidomėjimą kinu. Prieš porą metų pasirodė ketvirta Klyksmo dalis ir filmas įėjo į istoriją kaip vienintelis filmas, kuris sugebėjo išlaikyti visus pagrindinius aktorius visuose tęsiniuose (Neve Campbell, David Arquette ir Courteney Cox), be to, filmą režisavo tas pats Wes Craven, kuris sužinojęs apie ketvirtą dalį sakė, kad nesiims režisuoti jos, nebent scenarijus bus toks pat geras, kaip pirmojo. Mano nuomone, ketvirtas filmas buvo sukurtas tam, kad neliktų nuskriausti nauji siaubo filmai (My Bloody Valentine, Final Destination) ir tam, kad vėl truputį pakoreguotų siaubukų siužetus. Vienaip ar kitaip, aš manau, kad nors ir jau ketvirta dalis, tačiau vis dar verta dėmesio. Taip pat internete klaidžioja truputėlis gandų ir apie penktąją dalį.

Keliauju pabaigt trečios dalies ir jau esu nusitaikiusi į dar kelis naujesnių laikų teen slasher filmus. Gero savaitgalio!


2013 m. kovo 5 d., antradienis

Kriminalistai

Ką tik pažiūrėjau pirmąją naujo lietuvių serialo "Kriminalistai" seriją. Negaliu nepasidalinti savo įspūdžiais, pastebėjimais ir nuomone.
„Šis serialas nėra kasdienis - jis bus rodomas kartą per savaitę, todėl kiekviena serija bus atskiras filmas, kuriuos į visumą sujungs penki pagrindiniai herojai, nuostabūs aktoriai, - pasakoja A. Šlepikas. - Pirmąsias nufilmuotas serijas pasižiūrėję mūsų kolegos lenkai parašė, kad atlikome puikų darbą. Dirbame su kino technika, taikome visus įmanomus filmavimo būdus. Kai kurie dėl oro sąlygų žiemą yra gana sudėtingi, tačiau mūsų kameros vis vien juda, skraido, naudojame kinui skirtą optiką - taigi, čia yra ne tik mūsų prodiuserių kompanijai „Videometra“, bet ir visai lietuvių serialų ir televizijos kino pramonei techniniu požiūriu - naujas ir didelis žingsnis į priekį.“
Anot režisieriaus, seriale nestinga „šaudymo – gaudymo“, tačiau kaip ir kolegos lenkai, jie vengia itin žiaurių, brutalių scenų, todėl „Kriminalistai“ turėtų patikti įvairiai auditorijai, taip pat ir moterims. „Žinoma, vyrai jį irgi žiūrės, nes čia bus daug specialiųjų efektų, mašinos sprogs, skęs, degs namai“, – intriguoja A.Šlepikas.
Seriale „Kriminalistai“ pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai:
Algirdas Dainavičius – vyr. inspektorius Adomas Rakščius
Justė Zinkevičiūtė – jaunesnioji inspektorė Brigita Stonytė
Simonas Storpirštis – inspektorius Marius Bradauskas
Monika Bičiūnaitė – prokurorė Dalia Vyšniauskė
Rimantas Bagdzevičius - Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas Ričardas Gradulis
„Man kriminalistų profesija panaši į chirurgų – ji reikalauja susikaupimo, šaltakraujiškumo, pasitikėjimo savo jėgomis, talento, apskaičiavimo, nes klaidos kaina gali būti didžiulė”, - sako A. Dainavičius. 
šaltinis lnk.lt

Vos pradėjus žiūrėti serialą iš karto pastebėjau kino vertus kadrus, netradicinius kameros padėties pasirinkimus, jautėsi kokybė, aukštesnė klasė. Kažkodėl veikėjams prabilus lietuviškai pasijutau keistai. Nežinau ar dėl to, kad jau esu pripratusi prie angliškų filmų ir serialų ir man keista girdėti lietuviškus žodžius tiesiogiai iš veikėjų, ne vertėjų, lūpų, ar todėl, kad serialas jau nuo pirmos minutės rodė šiek tiek aukštesnį lygį, nei visi iki šiol matyti tautiečių darbai. 
Asmeniškai man labai kliuvo aktorių nenatūralumas, toks labai akivaizdus vaidinimas ir ne itin raiškiai tariami žodžiai, labai jaučiasi dirbtinumas, kartais net pervaidinimas. Po pirmos serijos dėl vaidybos absoliučiai jokių priekaištų neturiu pagrindinius vaidmenis atliekantiems A. Dainavičiui, M. Balčiunaitei ir R. Bagdzevičiui, bei trumpai ekrane pasirodžiusiems V. Tomkui ir A. Čepaitei. Gera žiūrėti į žmones, kurie prieš kameras jaučiasi taip laisvai. Manau, kad po kurio laiko tokiais pat savais filmavimo aikštelėje jausis ir kiti aktoriai, tereikia šiek tiek laiko priprasti. Tikiuosi.

Be itin garsių aktorių sutrauktų į vieną serialą šis gali pasigirti ir ganėtinai dideliu biudžetu, bent jau aš taip spėju. Pakankamai daug scenų buvo nufilmuotos lauke, nežinau kaip lietuviškai taisyklingai reikėtų pasakyti tą išsireiškimą location shooting, buvo panaudoti policijos ir greitosios automobiliai, ginklai, buvo nušauti keli žmonės, ko šiaip jau lietuviška televizija dar nėra rodžiusi, na, bent jau ne tiek daug iš karto. Tai paliko išties gerą įspūdį. Netgi įžiebė viltį, kad pagaliau žengiamas tas žingsnis aukštesnės kokybės serialo link (turiu paminėti, kad ir baigus žiūrėti ta viltis liko, tik prisidėjo noras žiūrėti toliau).
Jei pradėsime nagrinėti veikėjus ir jų charakterius, labai daug apie tai kalbėti negalėsime, nes jie taip ir liko tokie gana paslaptingi. Viskas, ką sužinojome tai pagrindiniai bruožai - darboholikas pagrindinis serialo herojus Adomas (dar nežinau ar vardas čia turi kokią nors ypatingą reikšmę ar ne), kurį matome tik darbe, išskyrus vieną sceną kavinėje. Prokurorės per spaudos konferenciją pasakyti žodžiai leidžia spėti, kad jis - visuomėnei žinomas ir neabėjotinas savo srities profesionalas. Tačiau šis veikėjas neatitiktų tradicinio amerikietiškų kriminalinių serialų inspektoriaus portreto, atradęs galimą nusikaltėlio slėptuvę jis nesiveržia ten, lyg pametęs galvą ir sulaukia pastiprinimo. Dar labiau jo herojiškumą sumenkina prokurorės Dalios jam iškeltas ultimatumas. Jau žinome, kad šio serialo herojus nebus didvyris, bet bus labai žmogiškas, klystantis, tačiau visada pasitaisantis ir dienos pabaigoje išgelbstintis miestą veikėjas. Aktorės Monikos Bičiūnaitės kuriamas prokurorės Dalios Vyšniauskės personažas jau nuo pirmųjų minučių leidžia suprasti visiems kas čia vadovauja, net nesąmoningai ėmiau ją lyginti su Engelhardt iš "Kobros 11". Kiti du pagrindiniai serialo veikėjai man pirmojoje serijoje labiau priminė epizodinius personažus, apie Adomo padėjėją Marių buvo atskleistos kelios detalės, o Rimanto Bagdzevičiaus personažas kartais pasirodė netgi truputėlį nereikalingas. Akiniuotį vaidinusio aktoriaus nepažinau, jo veikėjo vardas buvo atskleistas tik serijos pabaigoje, tačiau jo charakteris, be tos savybės, kad šaltakraujiškai gali žudyti visur ir visada, nebuvo atskleistas visai, nelabai aiškūs liko man ir jo motyvai.
Iš esmės, šis serialas man tikrai patiko. Atmetus kai kurių aktorių vaidybą, netgi galėčiau pavadinti jį geru. Žinoma, iki kriminalinių serialų Olimpo viršūnės dar tolokai, tačiau į ją keliaujama jau didesniais žingsniais. Drąsiai galiu sakyti, kad tai yra visiškai neiššvaistytas laikas (neskaitant to, kad prie šitos rašliavos sėdėjau gerą valandą dėliodama žodžius), ir dabar sekmadienio vakarais vietoj visiems atsibodusių ir milijonus kartų matytų filmų, galima rinktis gana kokybišką serialą, kuris leidžia paprastam žmogui bent akies krašteliu pažvelgti į Lietuvos pareigūnų darbą iš vidaus (ir spėlioti ar tai, ką mato atitinka realybę ar ne) ir galbūt pasijausti saugesniu, kai galų gale blogiukas yra sugaunamas ir niekam nebegresia pavojus, bent jau iki kitos serijos.

2013 m. kovo 1 d., penktadienis

Vasario mėnesio filmas

Renkantis geriausią praėitą mėnesį matytą filmą apsispręsti nebuvo labai sunku, bet galutinis pasirinkimas buvo padarytas pasvėrus visus už ir prieš dviejų filmų. Rinkausi tarp naujojo Argo ir klasikos, jei galima taip pavadinti, Point Break ir nusprendžiau, kad labiau šio titulo nusipelnė pastarasis. Taigi mėnesio filmas:
Point Break (1991 Kathryn Bigelow)
Filmą žiūrėjome per klasikinio Holivudo paskaitą ir mano susidomėjimą paskatino dar prieš filmą perskaityta informaciją ir tas faktas, kad režisierė Kathryn Bigelow, tačiau dar labiau lūkeščius užkėlė dėstytojas, kelias minutes prieš filmą pasakydamas, kad šis filmas yra pats verčiausias vadintis motion picture. Nors istorija visai ne mano stiliaus, niekuo, lyg ir, neypatinga, tačiau šis filmas turėjo kažką tokio, kas man labai patiko. Jei kalbėtume apie netikėtas pabaigas filmuose, šio filmo tikriausiai nepaminėčiau, tačiau šiuo atveju tokios ir nereikėjo, nes visas filmas, nuo pirmos iki paskutinės minutės, buvo įdomus. Nesinorėjo per filmą nei kažko užrašuose žymėtis. Neįtrauksiu filmų į savo mėgstamiausių sąrašą, tačiau jau žinau ką parodysiu draugams vaikinams, kai nuspręsime pasidaryti filmų vakarą:)

2013 m. vasario 25 d., pirmadienis

85th Academy Awards

It just ended and I wanted to write a post as soon as possible, while everything's still fresh.

Well, I have to admit that I had a great time watching the Oscars this year. Seth MacFarlene was so great at his job, I do understand that there may be some people who would not agree, who may say he was too rude, too ageist, to racist or whatever.. I'm sorry, but it was hilarious! Hopefully, this was not the last time he get to host Academy Awards. And I'm pretty sure that I will be watching the opening monologue as many times as I've seen the Hugh Jackman's and Alec Baldwin with Steve Martin's ones. Brilliant, instant classic. The show was amazing, we get to see the performances by the cast of Les Miserables, Adele, Barbra Streisand and Nora Jones. We had Jean Dujardin, Meryl Streep, Jack Nicholson and the first lady Michelle Obama herself, to present at the awards. Almost forgot Ted, he was also at the Oscars. It was a night to remember. I still can't get back to reality, as crazy as it sounds, this was one well directed award show. To be honest, since I'm watching Oscars live, which is 4th year in a row now, this was the best so far. Well done, Don Mischer.
Now about the winners, I couldn't say there were many surprises this year, everything was pretty much predictable and pretty clear, though, a tie in sound editing was an event that happened for the third time ever. I, myself, have guessed 16/24 winners, not bad, I'd say, knowing that this time I got all main categories right. Christoph Waltz won the Best Actor in a Supporting Role for Django Unchained, as I said in my previous post, Dr. Schultz was my favorite character this year, so this was not a surprise nor unexpected. Anne Hathaway took the Best Actress in a Supporting Role for Les Miserables, we all knew it, but still, it was so good to see her accepting the award and as she herself said it was "a dream come true". Quentin Tarantino took home an Oscar for Best Original Screenplay for Django Unchained, brilliant and well-deserved winner. I honestly love seeing Tarantino winning anything, because his acceptance speeches are the most natural and he, somehow, makes it look so easy.  Adele became one of those rare (well, not anymore, probably) people who won both Grammy and an Oscar, she took Best Original Song for Skyfall tonight. I just want to take a moment and appreciate Jennifer Lawrence, who is one of my favorite actresses since Winter's Bone, which was back in 2009, I think.. She won Best Actress in a Leading Role for Silver Linings Playbook, I am so happy for her, I will love and support her until the end.   Daniel Day-Lewis made history becoming the first actor ever holding three Best Actor in a Leading Role for Lincoln awards (he also won the Oscar for There Will Be Blood and My Left Foot: The Story of Christy Brown) And, of course, the main award of the year, Best Picture was undoubtedly taken by Argo. No matter what people say, I strongly agree with this one, it is a well-deserved win and the speech that Affleck gave was incredible.
Well, that's my really short take on Academy Awards this year, probably I'd have something more to say if I wouldn't be blown away by the last few minutes of the show. It's 5.20 am where I am right now, and I should say goodnight, but instead, I'm gonna say Argo fuck yourself, because I officially can do that now.

P.S. If you weren't nerdy enough to watch the awards live, you should totally find a way to watch it anyways.

2013 m. vasario 20 d., trečiadienis

85th Academy Awards' predictions

Finally I watched Django Unchained, the last film of my pre-Oscars watchlist. I honestly have no idea what took me so long to watch this one, because it was undoubtedly the best franchise I've seen in a while. I am not going to do a review, or anything, since I haven't done that for quite a lot of films, lately, I'm just going to say, if you like any other Quentin Tarantino's film, you must watch this one as well. I am sure I will watch this not only once again. It was brilliant. Christoph Waltz showed the highest class of acting in this film.
Anyway, let's head to the thing we're all gathered here for - predictions. I may not be very objective with some categories, but I will still share my prediction. So, let's get started.

Best Picture
Argo
Amour
Beasts of the Southern Wild
Django Unchained
Les Miserables
Life of Pi
Lincoln
Silver Linings Playbook
Zero Dark Thirty

(After such success in ALL of the awards so far, Argo is most likely to take an Oscar for best picture, too, but it's not the reason why I'm picking this one. I have to admit, that I haven't seen Beasts of the Southern Wild and Amour, but from what I've seen, Argo is the best picture of all.)

Best Director
Steven Spielberg in Lincoln
Michael Haneke in Amour
Behn Zeitlin in Beasts of the Southern Wild
Ang Lee in Life of Pi 
David O. Russell in Silver Linings Playbook

(I'm taking a risk with sharing this prediction of mine. I understand that my opinion is very unpopular and probably, not the right one, but since they didn't nominated Bigelow, Affleck and Tarantino, which was shocking, let's admit that, I honestly have no other choice. I mean, there's 99% that David O. Russell is not going to win an Oscar, but in this category I support only him.)


Best Score
Dario Marianelli in Anna Karenina
Alexandre Desplat in Argo
Mychael Danna in Life of Pi
John Williams in Lincoln
Thomas Newman in Skyfall


(Now I'm not really sure about this one, but as far as I'm familiar with best score winners over the years, I'd give my vote to Argo.)


Best Actor
Denzel Washington in Flight
Hugh Jackman in Les Miserables
Daniel Day-Lewis in Lincoln
Bradley Cooper in Silver Linings Playbook
Joaquin Phoenix in The Master


(Daniel Day-Lewis, simply, because there's not even a slight possibility for anyone else.)


Best Actress
Emmanuelle Riva in Amour
Quvenzhane Wallis in Beasts of the Southern Wild
Jennifer Lawrence in Silver Linings Playbook
Naomi Watts in The Impossible
Jessica Chastain in Zero Dark Thirty


(I understand that most people are saying that Chastain is gonna get it, but, see, I'm not the most people. Plus, I support Jennifer Lawrence in everything she does (except The Hunger Games, a little bit...), she's simply brilliant and the performance she gave in Silver Linings Playbook.. Hands down, I haven't seen anything so good since Marion Cotillard in La Vie En Rose)


Best Supporting Actor
Alan Arkin in Argo
Christoph Waltz in Django Unchained
Tommy Lee Jones in Lincoln
Robert De Niro in Silver Linings Playbook
Philip Seymour Hoffman in The Master

(I would name Dr. Schultz my favorite character of the year, so it would be quite silly not to say that Christoph Waltz deserves this award.)


Best Supporting Actress
Anne Hathaway in Les Miserables
Sally Field in Lincoln
Jacki Weaver in Silver Linings Playbook
Amy Adams in The Master
Helen Hunt in The Sessions


(I believe that there's no confusion here. I think, deep down, everybody knows that Anne Hathaway is gonna get it. If I would have to explain my choice right here, I would simply say that when she started singing I Dreamed a Dream on Les Mis, I got goosebumps and that is the reason, because I never got them before, at least, not because of the film.)


Best Original Screenplay
Michael Haneke in Amour
Quentin Tarantino in Django Unchained
John Gatins in Flight
Wes Anderson & Roman Coppola in Moonrise Kingdom
Mark Boal in Zero Dark Thirty

(It's either this, or Mark Boal for Zero Dark Thirty, but I would stay with Tarantino on this one.)


Best Adapted Screenplay
Chris Terrio in Argo
Lucy Alibar & Benh Zeitlin in Beasts of the Southern Wild
David Magee in Life of Pi
Tony Kushner in Lincoln
David O. Russell in Silver Linings Playbook


(There's no doubt in here, at least for me there isn't.)


Best Documentary (Feature)
5 Broken Cameras
How to Survive a Plague
Searching for Sugar Man
The Gatekeepers
The Invisible War


Best Documentary (Short)
Inocente
Kings Point
Mondays at Racine
Open Heart
Redemption


Best Short Film (Animated)
Adam and Dog
Fresh Guacamole
Head Over Heels
Maggie Simpson in 'The Longest Daycare'
Paperman


Best Short Film (Live Action)
Asad
Buzkashi Boys
Curfew
Death of a Shadow (Dood van een Schaduw)
Henry


Best Foreign Language Film
A Royal Affair
Amour
Kon-Tiki
No
War Witch


Best Animated Film
Brave
Frankenweenie
ParaNorman
The Pirates! Band of Misfits
Wreck-It Ralph


Best Original Song
"Before My Time" in Chasing Ice
"Suddenly" in Les Miserables
"Pi's Lullaby" in Life of Pi
"Skyfall" in Skyfall
"Everybody Needs a Best Friend" in Ted


( I would like to say, that I'm supporting Ted's song, but I am almost sure that Skyfall is going to win, so in this case, I'm just going along majority.)


Best Editing
Argo
Life of Pi
Lincoln
Silver Linings Playbook
Zero Dark Thirty


Best Cinematography
Anna Karenina
Django Unchained
Life of Pi
Lincoln
Skyfall


Best Production Design
Anna Karenina
Les Miserables
Life of Pi
Lincoln
The Hobbit: An Unexpected Journey

Best Costume Design
Anna Karenina
Les Miserables
Lincoln
Mirror Mirror
Snow White and the Huntsman

Best Sound Editing
Argo
Django Unchained
Life of Pi
Skyfall
Zero Dark Thirty

Best Sound Mixing
Argo
Les Miserables
Life of Pi
Lincoln
Skyfall

Best Visual Effects
Life of Pi
Prometheus
Snow White and the Huntsman
The Avengers
The Hobbit: An Unexpected Journey

Best Makeup and Hairstyling
Hitchcock
Les Miserables
The Hobbit: An Unexpected Journey

I already am overly excited for the Oscars this Sunday, fourth year in a row I'm going to watch it live, even though, it's going to be 2 AM in UK, but, it's always worth it. Did you make any predictions? Feel free to agree and disagree (I love to hear different opinion:) with me and have a  nice evening!


2013 m. vasario 11 d., pirmadienis

ARGO

imdb.com

IMDb.com rating 8.0
Rotten Tomatoes 96%

Movie info:
Based on true events, Argo chronicles the life-or-death covert operation to rescue six Americans, which unfolded behind the scenes of the Iran hostage crisis-the truth of which was unknown by the public for decades. On November 4, 1979, as the Iranian revolution reaches its boiling point, militants storm the U.S. embassy in Tehran, taking 52 Americans hostage. But, in the midst of the chaos, six Americans manage to slip away and find refuge in the home of the Canadian ambassador. Knowing it is only a matter of time before the six are found out and likely killed, a CIA "exfiltration" specialist named Tony Mendez (Ben Affleck) comes up with a risky plan to get them safely out of the country. A plan so incredible, it could only happen in the movies. -- (C) Warner Bros.


What do the critics of Rotten Tomatoes say?
Tense, exciting, and often darkly comic, Argo recreates a historical event with vivid attention to detail and finely wrought characters.


What do I say?
Argo was one of those films that I wanted to watch before the Academy Awards, since it's been nominated and won so many awards so far (especially after Critics' Choice Award for Best Picture) it was on the top of my list. I honestly have no idea what took me so long. It was impressive and I think it really is the best film that's been made last year.
The film just sucks you in from the very beginning and doesn't want to let you go before it's done. It is very authentic, super realistic and every single detail in this films is so well-made, Affleck put a lot of effort to make the best out of it. Even the film itself was colored as an old one. I loved how they re-created places and clothes, even hairstyles. I really felt like I lived in the 80's, while I watched it. Apart from the visual part of the film, the story line was super tense and rather interesting. You wouldn't let yourself to miss one second of this masterpiece and at some places, you don't even want to blink and the closer the end, the faster your heart beats. The acting ensemble was brilliant and Ben Affleck, himself gave a performance to remember, I honestly think that this one is the tip of his career, he never did so great, before this I admired him as a director more, now he's equally good as an actor, too.
All in all, I highly recommend watching ARGO, not only to sneak a peek at the real historical events, but also to see a well-made and intelligent motion picture, which allows you to take a look at the cinema industry - Hollywood from the inside, a little bit.

My rating - 10
I had no reproaches for this picture and I would watch it again.